Kvapas

Mane labiau pažįstantys žmonės pastebi, kad turiu polinkį uostyti. Uostau viską: rankas, drabužius, duoną, vyną, sūrius, pėdas, kojines ir batus. Bet ne visada, baikit. Pasirodo, ne aš viena jautri kvapams.

Kartą atsibudusi naktį nuėjau į vonios kambarį ir sutikau gaują šlykštukų, intensyviai gyvenančių naktinį gyvenimą.Tokie pilki padarėliai, vadinami cukriniais žvyninukais, su džiugesiu šmirinėjo po vonios plyteles ir skelbė anarchiją. Aš nepiktas žmogus, kai miegu. Tai nieko jiems ir nesakiau, tik primerktomis, vis dar miegančiomis akimis bandžiau suskaičiuoti šlykštukų būrelį. Galvojau, tegu tūsinasi naktimis, o kas man – aš miegu.

Bet kai vieną žvalų rytą sutikau tokį žvynių savo vonioje – o aš mėgstu maudytis viena, todėl rytas tapo dar žvalesnis cypaujant iš pasišlykštėjimo – paskelbiau naktiniams padarams karą. Bet tokį labai švelniai moterišką karą – paėmiau ir patepiau grindis ir kampus apelsinų aliejumi. Pasirodo, žvyninukai nekenčia šio kvapo. Triumfuoju – vonia kvepia apelsiniais, jokių šlykštukų ir cypavimo rytais.

Tiesa, senokai naktį nesikėliau, gal visai be reikalo džiūgauju. Gal šlykštynės su dujokaukėm tūsinasi.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s