Mūzų gojus

Publikuota Verslo klasėje, 2012 m. Gegužės numeryje

Prinokęs mėnulis danguje varto žvaigždžių pradalges, o mane lovoje – nemiga. Nuo vieno šono ant kito, giliais atodūsiais. Rodos girdžiu spintoje krebždant bildukus. Matyt, dalinasi šios dienos grobį – aštuonis plaukus, mėtinį saldainį… Jų landoje greičiausiai paslėpta ir viena mano odinė pirštinė, badmintono kamuoliukas, pradangintos nuotraukos, neparašyti eilėraščiai, vaikystėje nuryti kramtomosios gumos gumuliukai ir vyšnių kauliukai. Kažkur ten pat sukamšytas ir mano miegas.

Kad būtų taip paprasta atskirti, kas slegia – ar sąžinė tardymo kambaryje talžo sąmonę, neleisdama jai užmigti, kol neišpeš visų prisipažinimų, ar pilnatis volu presuoja per dieną susikaupusias emocijas. O gal tai dėl kiaulienos kepsnio, valgyto pietums – sako, per daug mėsos vilioja košmarus. Apsunkęs skrandis pūkši devyniais prakaitais, ir mano organizmo sistema blyksi raudonomis SOS lemputėmis. Viską galiausiai vainikuoja nerimas dėl naujo teksto, kurį rašau kelintą dieną ir niekaip negaliu pabaigti.

Žodžiai nesiklijuoja į sakinius, šie – į pastraipas. Nei pavadinimo, nei pabaigos. Žiūriu į raidžių kratinį, dūsauju – iš kur taip subyrėjo, lyg visi dievai būtų pasikasę galvas ir išsivalę panages. Atrodo gražiai, o nieko nereiškia. Ištrinu. Klik-klik, naujas lapas. Pradėkime iš naujo.

Rašysiu apie politiką – užsimojau plačiau, nei rankos grybšnis siekia. Tereikia nutaisyti patetišką toną ir barbenti krumpliais į krūtinę: „Kuriame taške esame mes? Kaip tauta – nenusprendusi, kas yra teisinga ir neginčijama, kokius poelgius laikome patriotiškais, o kokius išdavikiškais, ką vadiname tikra šeima ir kiek turi kainuoti pienas. Kaip valstybė – atsižegnojusi raudonų rytų, bet vis dar atsilikusi nuo bėgančių vakarų. Taip ir trepsime, tarpusavy pasigrūmodami. Kartais atrodo, kad visi stovime milžiniškame bulvių maiše ir bandome nušokliuoti iki menamos finišo linijos – kadangi nesame tokie vieningi (o kada būta?), užuot judėję tiesiai šokinėjame zigzagais, kartais griūname ir skaudžiai nusibrozdiname. Lopome bendrą maišą ir bandome vėl iš naujo. Ir iš naujo, kaip…“

Netinka, velnias. Klik-klik. Apsuku garbaną aplink pirštą, gal vėl ką iš moters gyvenimo… „Durna galva nei plinka, nei žyla – guodžiu save ir su atodūsiu išraunu kelis ne laiku apšarmojusius plaukus. Dabar betrūksta sulaukti raukšlių atakos, ir niekas nebeklaus „Mergaite, kiek jums metų?“ – bus pernelyg akivaizdu. Pažįstamas samprotauja, kad žili plaukai reiškia praleistas progas. Laimei, galva neplinka, o tada išties reikštų praleistas progas išsimiegoti ant svetimos pagalvės…“ Pala, čia vėl atsirūgs tokiomis temomis rašyti. Klik-klik.

Reikėtų ką nors apie socialines realijas, virtualų gyvenimą ir jame prašapusią skaitmeninę kartą – dabar tai madinga, užtenka tekste paminėti „Facebook“ ir skaitomumas būna dvigubai didesnis. „Kaip įdomu, mes turime greičiausią šviesolaidinį internetą ir tuo pačiu pirmaujame savižudybių skaičiumi. Nejaugi, kai virtualus pasaulis užsilipa realybei ant pečių, nesinori nieko kito – arba sulįsti į kompiuterio ekraną, arba su visam atsijungti nuo šio sudėtingo gyvenimo? Log off. Turn off. Shut down. Nesakyk, kad tai silpnųjų pasirinkimas…

O kartais tereikia paleisti sistemą iš naujo – „perkrauti vidinį kompiuterį“ ir gyventi toliau. Išversti spintas, nubraukti dulkes, išnešti šiukšles ir tuščius butelius, išmesti viską, kas šitiek metų buvo bergždžiai kaupta, išsigryninti iki plikų sienų ir pagaliau įkvėpti atlapojus seniausiai užklijuotus langus. Kiek daug galimybių gyventi kitaip. Geriau“. Netinka, redaktorius vėl strazdanotu Bodleru išvadins…

Rašyti rašyti. Nelengva kartais. Vėl apie seksą? Skaitytojų gaila – prisigalvoja paskui, kad visi rašytojai dėvi šilkinius marškinius ir būna tokie, na, rusai turi gerą žodį apie tokius žmones – „azabocenije“. Nenoriu taip. Paskui parduotuvėje keistai nužiūrinėja, kai įklotus perku.

Kur tos mūzos? Kokiuose baruose šlaistosi, pliaupia vyną ir krizena į svetimų marškinių rankogalius, trina į akis blakstienų tušą ir laužo nagus, grodamos švelniais pirštais į nuzulintus stalus? Kodėl būtinai moterys turi įkvėpti rašytojus ir poetus – kas įkvėps mane? Visomis prasmėmis. Ak, dieviškos šnervės, kurios galėtų mane įkvėpti, kelioms sekundėms sulaikyti ir iškvėpti. Norėčiau taip pavargti ir pagaliau užmigti…

Kokiais pažadais ir žvilgsnių žaibais mūzas maitinti, kad prieitų ir apkabintų, šnabždėtų saldžiausius žodžius – varvintų medų tiesiai į širdį, kad kirstų galugerklį, veltųsi mintys ir pintųsi kojos. Plaukai pasileistų. Norėčiau, kad mane kas taip jaukintų… O būna, vyrai neglosto moterims plaukų ir neseka pasakų ausų kriauklėms, leisdami savo balsui vingiuoti plaukų sruogomis ir rišti jausmų mazgelius, bet jos vis tiek leidžiasi prijaukinamos. Kas augina mūzų atodūsius ir pegasų sparnus? Aistra ir meilė.

Saldi saldi nelaisvė mūzų glėbyje… Vienas į kitą susivyniotume, susirištume kaip kirmėliukų mumijos kokone, o paskui verktume plėšdami kokoną savo besikalantiems sparnams… Pavojingos tos mūzos. Kaip vilkai – glostyk neglosčius, tamsoje taukšteli dantys ir pasibaigia sapnas. „Tu niekada nebūsi mano. Kai eisiu šalin, tu mane seksi. Kai tave vysiuos – tu bėgsi. Vis suksime ratus ir aštuonetus. Niekada nesusitiksime, niekada neišsiskirsime. Kuo daugiau sužinosi, tuo daugiau pamirši, ir vis tiek autopilotu grįši namo. Nei raita, nei… “ Kur aš čia?

Norų galia pražūtinga. Paskutinės ryto penkiolika minučių miego prieš nuskambant žadintuvui – pačios saldžiausios, tik čia sapnai gyvi ir jautrūs – su visais prisilietimais, virpesiais ir skoniu lūpose. Bet aš nemiegu ir jokia pūkinė sapnų pagalvė nenugramzdins mano rūpesčių, apie ką rašyti… Nejaugi laiškus tiems, neliečiamiems ar seniausiai pamirštiems mylimiesiems?

„Tu esi didžiausias mano gyvenimo kalnas. Kol aš tave priėjau, nusibrozdinau kelius į akmenis, nusibraižiau rankas, besiskverbdama per krūmus, aš daugybę kartų kritau ir kėliausi, ir buvo dienų, kai man norėjosi viską mesti, o naktimis – numirti. Kol aš į tave įkopiau, išprakaitavau visą sielą – aš neišgėriau tiek vandens, kiek jo išbėgo iš mano kūno. Aš dusau ir griuvau, svaigdama nuo aukštikalnių oro, man šalo rankos ir virpėjo kojos, kol aš į tave įkopiau, bet neleisk man sugrįžti, kai paskutiniame žingsnyje mano pėda atsiplėš nuo paskutinio tavo akmens…“

Pilnatis įsitvėrusi miegamojo lango, spintoje bildukai seniausiai miega. Paskutinė šios nakties mūza išsikvietė taksi, ir visos juodos katės susirangė benkartų kojūgaliuose. Miegok, miegok… Akys, užsimerkite. Apkurskite, ausys. Dabar tik tyla ir ramybė. Tenekaukia vilkai mūzų gojuje ir nežadina mano alkio, nes jie nežino, kaip stipriai aš noriu. Mylėti ir rašyti. Rašyti ir mylėti.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s