Čia

o vakarinė saulė išsibarsto šlapioje žolėje mažais deimančiukais ir einant basomis reikia atsargiai statyti pėdas, kad neįsidurtum. Žemė mielai sugeria kraujo lašus, bet ar norime juos nutėkšti? Dabar.

Išprotėjusios gegutės nesiliauja kūkuoti šniokščiančiame miške. Kū-kū kū-kū rėkia taip, lyg paskutinė vasara, lyg moterys laidotų kruvinas paklodes čia pat, už svirno kampo, baukščiai berdamos žemę plikais pavargusiais pirštais. Lyg niekas nebeskaičiuotų metų ir nesėtų duonos. Čia.

Ir stirnos atsisuka pažiūrėti į jas Išgąsdinusį. Boružės pajuosta ir papteli žolėn aukštyn kojytėmis. Tik tos velniškos gegutės nenutyla, lyg kas būtų į gerklės įgrūdęs po ašaką, ir nieko kito nelieka – tik garsiai rėkti. Iš skausmo.

Sako, padeda. Gyvačių užpiltinės, trauklapiai, garstyčios, augalų šaknys ir vilko keteros plaukas, bet ar žinosi, kokias ligas gydyti? Pilnos lentynos vaistų – nei vieno simptomo. Už lango – vėl saulė raudona.

 

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s