Škac

Ilgiausia metų diena ištįsta iki nerimastingo pokšt kažkur plaučiuose, o paskui tykiai nugrimsta stiklinėje balto vyno.

Ir vėl užkuriamas laužas, ir ežere prasiveria lelijų dėžutės, o nuogas kojas švelniai apglėbia šaltarankės vandenų laumės. Ir vėl aukštoje žolėje pasislėpia mažučiai žemuogių kereliai, o virš galvos – uodų ir žvaigždžių aureolė. Ir vainikas, taip, baltas vainikas ant galvos.

Trumpa ta Joninių naktis – tik sutemo, ir vėl švinta. Paryčiui prie lovos kažkelintą kartą džiugiai pritipena šuo, ir nelieka nieko kito, kaip pasakyti “Škac!”. Nes žodis “Fu!” kažin ar beveikia… Iki kitų metų.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s