Miškiniai

Šiaip turėčiau dabar miegoti. Pavargau, buvo karšta, pripučiamas čiužinys pasipiktdžiaudamas vis leido orą, o miesto fauna niekaip negalėjo sustoti  – gerti ir rėkauti, rėkauti ir gerti iki trečios valandos ryto – nes miesto žmogus nepakelia gamtos natūralumo, jos paukščių ir medžių ošimo, todėl reikia įsijungti muziką ir kuo garsiau rėkti. Nes save girdėti taip sunku… Jei tik įsiklausai.

Miškas tiesiog žaliuoja. Baigia nusirpti žemuogės, neseniai prie jų prisijungė mėlynės. Per miško kelią prašoka ryža voveraitė, į klevo kamieną įsikimba genys. Ant asfalto šildosi juoda gyvatė, gal žaltys? Ir tik akies krašteliu užmatyta per senus lapus sučežėjusi juoda uodegėlė palieka baimės šešėlį – ten buvo driežas ar dar viena gyvačiukė?

Ir Merfio dėsniai miške tie patys. Prasibastai dieną po laukus ir miškus, uodai ir gyvatės, nieko nenutinka, o tik grįžti į stovyklą ir ties žydinčiais čiobreliais į koją cvakteli bitė. O die kaip skauda, taip savęs gaila, kad norisi paprasčiausiai verkti. Graudžiai, patempus lūpą, kumštukais trinant akis.

Ir ką? Ogi nieko, kas čia bus. Nepakėlęs pliauskos neužkursi laužo.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s