Vis dėlto vasara

Publikuota Verslo klasėje 2010 m. Vasaros numeryje.

Klausk ir tau bus atsakyta. Atsakyk, kai tavęs klausia. Kas rytą vienas naujienų portalas pasitinka mane svarbiu klausimu. Kad būtų lengviau atsakyti, pateikti galimi atsakymų variantai. Visokie tie klausimai būna: „Ar turite darbą?“, „Ar pasitikite mūsų politikais?“, „Ar jaučiatės saugūs važinėdami dviračiu miesto gatvėse?“. Pats įdomiausias – „Ar jau suplanavote vasaros atostogas?“.

Galimi atsakymų variantai skambėjo maždaug taip: taip, jau turiu kelionės bilietus; turbūt atostogausiu kaime; visą vasarą dirbsiu; jūs ką – aš gi darbo ieškau! Kiek daug galimybių vasarai… Ypač dabar, kai didžioji dalis mūsų tautos stovi kryžkelėje ir nežino, į kurią pusę eiti – ar keisti profesiją, ar stoti į darbo biržą, ar toliau krapštyti bambą, tikintis, kad pridavus tuščius alaus butelius, susikrapštys ir įmoka privalomajam sveikatos draudimui.

Bėda ta, kad atšilus orams vis mažiau norisi ieškoti darbo, gyvenimas savaime atrodo lengvesnis: nereikia mokėti už šildymą, išleidžiama mažiau karšto vandens, vaikams mokykloje nereikia naujų pratybų sąsiuvinių. Viskas atrodo lengviau, gaiviau. Ryškiau. Ištuštėjusios miesto gatvės murma, kad prasidėjo atostogų metas. Ilsėtis norisi visiems, net jei neužsitarnavai poilsio.

Vieni mūsų skris ir važiuos. Vartys bambas Turkijoje arba visų numindžiotame Egipte. Brausis į sausakimšus Palangos paplūdimius, melsdamiesi lietaus dievams, kad nelytų bent dvi dienas ir spėtų baltą skūrą pakeisti į raudoną. Vaikštinės susiraukę, spjaudysis dėl prasto aptarnavimo ir nežmoniškų kainų, ypač tie, kurie bent kartą buvo išvažiavę atostogauti užsienyje. Mat jie tikrai žino, kaip atrodo Cezario salotos ir su kuo maišoma Margarita. Tačiau prispyrus vienam reikalui, pamirš savo išprusimą ir eis šlapintis į jūrą. Kaip lygus su kitais, toliau Palangos nebuvusiais kraštiečiais.

Kai „Lonely Planet“ paskelbė Kuršių Neriją antruoju geriausiu pasaulyje paplūdimiu, man pasišiaušė plaukai – va dabar tai amen „UNESCO“ globojamam kampeliui. Mintyse prasisuko vaizdelis, kaip užsieniečiai ritasi kopomis kūlversčiais ir tam ritimuisi galo nematyti. Kaip kiekvienas semia brangų Neringos smėlį į maišelius ir vežasi namo atsiminimui – maišelis prie maišelio ir žiū per sezoną neliks poros tonų. Per kelerius metus išeksportuos Kuršių Neriją, išbarstys jos smėlį nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo vieno vandenyno iki kito. Visai gera mintis! Tegu važiuoja, gėrisi ir žiūri. Tegu palieka savo pinigus Lietuvoje – naujo smėlio mes kaip nors nusipirksime.

Kai kurie lietuviai pinigus palieka patys sau. Išleisti santaupas poilsiui – jūs ką? Vasarą šykštuoliai išsikrausto gyventi į kaimą ar kolektyvinį sodą. Ravi daržus, verda uogienę, maudosi artimiausiame prūde, o indus plauna dubenyje ant žolės. Kartais prasimano vietinių pramogų: pykstasi su kaimynais dėl sklypų ribų, remontuoja jau penktus metus remontuojamą antrą aukštą arba eina gaudyti naktinių obuolvagių. Beje, remontas – gana populiarus miestiečių vasaros praleidimo būdas. Kada daugiau išsidažyti namus, pasikeisti langus ar imtis palėpės įrengimo projekto. Nutilusiam miestui reikia gyvybės – reikia plaktukų, grąžtų, dažų tvaiko ir cemento dėmių laiptinėje. Būtinai darykite remontą. Nesvarbu, kad jūsų kaimynai neatostogauja.

Po dvylikos metų praleistų mokyklos suole, dar keturių arba šešių – universitete, vasara tūlam piliečiui yra nesimokymo metas. Tačiau būtent vasarą galima daug ko išmokti. Vienas mano bičiulis, kaupiantis įvairių kursų baigimo pažymėjimus, tikriausiai ir vėl mokysis kažko naujo – fotografuoti arba plaukti burlente. Aš jam siūlau važiuoti į kaimą ir išmokti melžti karvę. Nesutinka – pažymėjimo niekas neduoda.

O juk galėtų ūkininkai rengti verslo seminarus kaime. Suvarytų saulės šviesos nemačiusius biuro tarnautojus į burokų lauką: štai tokia piktžolių pasiūla ir rankų darbo paklausa, kiekvienam po kauptuką į rankas ir pirmyn optimizuoti lauko. Neleistų naudotis internetu, miegojimas – tik ant šieno. Po dviejų dienų nebereikėtų ir „Actimel“ – visi godžiai mauktų kaimišką rūgpienį. Net ir tie, kuriems atrodo, kad netoleruoja laktozės.

Žavios „ledinės“ sekretorės, atsiprašau, direktorių padėjėjos, pamirštų manikiūrą – nagai kaime nelabai reikalingi: nei su jais morkas ravėsi, nei malkas sukraus, nebent pomidorų  pažąstėles patogu skabyti. Bankininkai išbandytų savo jėgas vietiniame turgelyje, o žinoma mados dizainerė galėtų siūti drobinius maišus. Arba adyti vilnones kojines. Sakau, nauji sugebėjimai dar niekam nepamaišė.

Kada, jei ne vasarą keistis? Šiltuoju metų laiku viskas atrodo paprasčiau. Nerimta. Nerimtai atrodo atostogų romanai, dar keisčiau žiūrisi oficialūs darbo skelbimai. Vasarą galima žadėti neįgyvendinamus dalykus: nuraškyti mėnulį savo mylimajai, meilužei – mesti žmoną ir vesti ją, o mamai – kad būtinai parvažiuosi į bulviakasį. Jis taip toli, kad lengva pasakyti „Taip“.

Nepamirškime svarbiausio vasaros atributo – vestuvių. Šiuo metu šimtai jaunamarčių dėlioja pliusiukus ant paskutinių punktų: suknelė – yra, puota – bus, gėlės – bus, automobiliai – bus… Svarbiausia, kad nelytų. Na, ir kad jaunikis bernvakaryje nesusilaužytų nosies. Ir tegu nesugalvoja mesti nuotakos prie altoriaus – viskas juk užsakyta, pinigai sumokėti! Daugeliui jaunavedžių vestuvių puota tampa ne vienos vasaros, bet viso gyvenimo didžiausiu įvykiu. Iškilmingai puotai nesikuklinama paimti paskolos iš banko ar ištuštinti tėvų taupkasės. Viskas tam, kad būtų nepakartojama. Deja, visos puotos panašios viena į kitą.

Vasara – pats geriausias laikas iškylauti, kepti šašlykus gamtoje, plaukti baidarėmis ar tiesiog poilsiauti, aplink galvą bimbiant uodų pulkui. Kas antras lietuvis myli gamtą. Tarp miškų užaugę mūsų protėviai įskiepijo nepaaiškinamą trauką brautis į ją, kovoti dėl aštuonių kvadratinių metrų žolės palapinei pasistatyti, varžytis, kuris paliks automobilį arčiau vandens telkinio. O labiausiai išmokome žymėti savo teritoriją visur, kur esame, kur jaučiamės šeimininkai. Visi žino, kad jei nevažiuosime iškylauti, pavasarį akcijos  „Darom“ dalyviai neturės ką veikti. O jei neįsmeigsime baslio su užrašu „Privati valda“, prašalaičiai sutriks – ką, šis upės krantas niekeno?

Būtinai išbandykite ką nors naujo. Atokiame vienkiemyje paprašykite močiutės šviežio pieno. Moterų paplūdimyje prilupkite krūmuose tupintį vyriškį su žiūronais. Iš kaimo parvežkite kaimynei gėlių, o kaimynui – gyvatės užpiltinę. Jei norisi, galite lauktuves sukeisti vietomis. Prabėkite pro milžinišką kviečių lauką arba pasiklyskite kukurūzuose. Lipkite į medžius.

Kas žino, gal ši vasara paskutinė – pasibaigs ekonominė krizė ir vietoj nesibaigiančių nemokamų atostogų dirbsime ilgus ir sunkius metus. Mėgaukitės laiku, kurį turite. Sugalvokite ką nors neprotingo. Po žvaigždėtu vasaros nakties dangumi kažkam pasakykite, kad mylite. Pameluokite. Bet visada atsakykite į klausimus. Geros jums vasaros!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s