Ir iš kur tas beprotiškas jautrumas smulkmenoms, kai einant tarp automobilių nuogu pečiu pajuntu plonytį voratinklio siūlą, kai braukdama pirštais lipnias draiskanas staiga susimąstau, kad dar per anksti skraidantiems voratinkliams, kad dar ne rugsėjis, dar tik vidurvasaris, beprotiškas vidurvasaris, kai vėl ant šaligatvio prie darbo krenta negyvi paukštukai (vakar ėjau, mačiau du), o po lietaus taip saldžiai kvepia žemė ir tas kvapas virpina gaivalus, nė kiek neprimindama rudeniško mirties puvėsio, tai iš kur ta mintis, kad pasaulio pabaiga jau artėja, ir nuo šio suvokimo ar kvailos nuojautos (die, kiek galima raganauti…) paprasčiausiai norisi verkti. Tik dėl šios minties – kad ši diena, šis svaigus jausmas, kuriuo gyvenu, bus nutrauktas kaip voratinklio siūlas… Mano laikas nebetelpa į laikrodžius – viskas šiame pasaulyje vyksta per greitai. Ar spėsime sugalvoti norą, krentant žvaigždei?
pauksciai ne tik ant saligatviu krenta, jie dar pasitraukia lekdami tiesiai i atvaziuojanti automobili. tik puff ir belieka kelios plunksnos, prilipusios prie slapio stiklo
Ten ne paukščiai, ten bepročiai.
Jeigu nebus rss pilno teksto, poryt atsisakau prenumeratos ir čia tikrai nebeužklysiu.
Taip, žaidžiau su nustatymais. Persiprašau, dovanokit, nemuškit per galvą, bėgu atitaisyti klaidos 🙂
Ačiū, kad skaitote.
Stipriai ir taikliai.
Ačiū