Benamis su kuprine

Publikuota Verslo klasėje, 2010 m. Žiemos numeryje.

Tą akimirką, kai Austrijos avialinijų lėktuvas vėluodamas nusileido į Kopenhagos oro uostą, o salono praėjimas buvo užgrūstas niekur neskubančių keleivių, nuoširdžiai keikiau savo punktualų vairuotoją ir visus šio reiso keleivius, kad į skrydį užsiregistravau kone paskutinė ir gavau vietą 24 eilėje. Prieš mane stovėjo beveik šimtas žmonių – o laikrodis rodė, kad jei tučtuojau neišlipsiu, šiąnakt nakvosiu Kopenhagos oro uoste.

Žybsinčios oro uosto švieslentės skelbė: „Eikite prie vartų“. Aš bėgau. Jei tas risnojimas su aštuonių kilogramų kuprine gali būti vadinamas bėgimu. Įpusėjus kelią iš trečio terminalo į antrą, švieslentės ragino, kad jau prasidėjo įlaipinimas. Užuot lipusi į savo lėktuvą, aš bandžiau įveikti estafetę su kliūtimis milžiniškame prekybos centre – būtent taip atrodo neapsakomo dydžio Kopenhagos „duty free“ zona. Nekenčiau visų turistų, sėdinčių kavinėse, perkančius tauriuosius gėrimus lauktuvėms ir vis bandančius man pakišti koją, tiksliau, lagaminą.

Jūs neįsivaizduojate, kokia buvo mano veido išraiška, kai prie vartų keleivius registruojantis tamsaus gymio vyrukas šyptelėjo į mano uždususį „tikriausiai aš pavėlavau…“ ir atspausdino bilietą į reisą Kopenhaga–Vilnius. Jei kada nors (o tai tikrai kada nors bus) numirę pateksite į dangų, aš tikiu, kad vietoj įsivaizduojamų auksinių vartų su angelais ir žilabarzdžiu šventu Petru ten bus milžiniškas oro uostas su žaviomis registratorėmis, kurios prie jums paskirtų vartų užregistruos jus į neapsakomą kelionę. Deja, tai bus skrydis į vieną pusę.

Tą vakarą grįžau namo laiminga dėl dviejų priežasčių: kad grįžau ir kad namo. Dieną prieš tai su ukrainiečiais šmaikštavome, kad keliauti reikia tam, kad iš naujo įvertintum savo namus – minkšta senutė lova, ne tokie jau blogi artimieji ir nuostabus, gomuriui puikiai pažįstamas maistas. Kad ir kokia gera kelionė bebūtų, visada pasiilgsti namų. Kalbu apie namus, į kuriuos norisi sugrįžti.

Taip jau susiklostė, kad beveik visi žmonijos palikuonys užaugę palieka tėvų namus, todėl keistai atrodo tie, kurie vis dar sakosi grįžtantys, o ne važiuojantys pas tėvus, nesvarbu, kad „vaikai“ sulaukė trisdešimt ar keturiasdešimt metų. „Buvau savaitgalį pas mamą parvažiavęs“, – puikuojasi dėdulė. Aš ir sakau, ne veltui lietuvius vadina šiaurės italais… Šie su tėvais ilgai gyvena, net išėję iš namų visada lygina mamos pesto padažą su gaminamu antrosios pusės – spėk, kuris jų geresnis. Taigi.

Prieš penkiolika metų man vis sekdavo pasakaitę apie varną, kuris nešė varniukus į kitą ežero pusę – kiekvieną varniūkštį numesdavo, jei šis pažadėdavęs varną senatvėje nešioti. Ir tik tas mažylis, išpyškinęs, kad nenešios varno, nes turės nešioti savo varniukus, buvo saugiai perneštas į kitą ežero krantą. Dabar man norisi paklausti, kam reikia sekti pamokančias istorijas, jei po keliasdešimt metų elgsitės visai priešingai – kabinsitės nagais į savo vaikus ir prašysitės nešami? Žmogaus atmintis linkusi apsitraukti voratinkliais.

Sakoma, mano namai – mano tvirtovė. Gyvename moderniais, tiesiog beprotiškais laikais, kai viskas greitai keičiasi – rodos, visai neseniai naudojomės Floppy diskeliais ir turėjome nešiojamus kompaktinių diskų grotuvus, visa tai teko išmesti ar sukišti į sendaikčių dėžes – tačiau niekas negali pakeisti namų institucijos. Mes galime šokinėti iš vieno darbo į kitą, keisti daiktus (mes turime galimybę viską keisti!), tačiau kokie mes bejėgiai tampame, kai iš mūsų atima namus…

Todėl mums reikia banko paskolos iki amžiaus galo, kad tuos metus turėtume bent laikiną stabilumą – moku įmokas, gyvenu namuose. Juos kuriu. Bandau save apgauti, kad tas trisdešimčiai metų įsigytas būstas visai nepanašus į laikinos nuomos sutartį. Vis rečiau sutinku žmonių, kurie rūpinasi, ar jų tėvai, seneliai užrašys jiems savo nekilnojamąjį turtą. Tradicijos pasikeitė – mes nebenorime seno lizdo. Varnas paseno, o užaugęs varniukas virš ežero nešioja savo vaikus.

Žmogui reikia namų. Ar galima visada gyventi kuprinėje? Važiuoti iš vieno viešbučio ar svečių namų į kitus? Gal. Tai tikrai įmanoma, tačiau tam gana sėsliu patapusiam žmogui amžina klajonė nėra pats geriausias pasirinkimas. Nuolat keliaudamas tu užmezgi daug naujų pažinčių, susirandi naujų draugų, tačiau visi šie ryšiai yra trumpi, trapūs. Ne visada reikalingi. Visai kaip „Facebook“ tinklas – tiek daug trumpų blyksnių vienoje vietoje, ir tiek mažai šviesos.

Štai dabar per televizorių rodo kaimą. Du kaimus – blogą ir gerą. Blogame kaime visi geria, mušasi, praskelia kaimynui galvą, nesirūpina vaikais, šie laksto po aslą purvini ir basi. Galiausiai atvažiuoja policija ir sutaiko verkiančias moteris su kruvinus krumplius besišluostančiais vyrais. Ant stalo – apmusijusios stiklinės ir duonos riekė lėkštėje.

Gerame kaime šalia sodybų rikiuojasi apynaujės mašinos ir žemės ūkio technika, drūtas ūkininkas vedžioja antro kurso žurnalistę po rugių laukus, rodo naujus tvartus, pastatytus iš Europos Sąjungos lėšų ir tapšnoja limuzinų veislės bulių tarpurages. Galiausiai televizijos kamera stambiu kadru pritraukia gilų dubenį medaus, kuriame nedrąsiai pirščiukus klampina ta pati jauna žurnalistė.

Man įdomu, kodėl jie nerodo paprasto kaimo? Kaimo, kuriame nevyksta nieko blogo ir nieko gero, kur neužaugo joks rašytojas ar kita vietinės reikšmės pažiba. Tokių nėra? Pranašų tauta – žmonės taip ir neišmoko gyventi tarp gero ir blogo, paprastai. Niekas nenori paprasto gyvenimo. Gal todėl mes tokie nelaimingi. Trečia karta nuo žagrės. Atitrūkę nuo vagos, nuo visų pasaulio arimų – savo žemės. Kada paskutinį sykį ėjai basas per šiltą dirvą? Aš jau nebeatsimenu. „Gyvenimas po klevu“ pavirto į gyvenvietę Klevinė arba bet kurį individualių namų rajoną su keliais akrais žemės žmonėms, kurie nenori jos dirbti. Žodis „namai“ atitrūko nuo žodžio „žemė“ negrįžtamai.

Sėdžiu reise Kopenhaga–Vilnius. Spirgu kaip vaikas, nekantraudama, kada lėktuvo šasi dunkstelės į asfaltą. Stengiuosi negalvoti, kad prieš pusvalandį tas bėgimas paknopstomis oro uoste buvo toks fatališkas. Aš neturėjau laiko, pastogės – tą akimirką mano namai buvo kuprinė, piniginė ir rudeninis paltas. Negalvojau ir apie tai, kad prieš kelias valandas bevaikštinėjant po jaukų Bratislavos senamiestį teko ieškoti plyšio žemėn iš gėdos sulįsti.

Susidūriau su miesto valkata. Tas senis su šlamšto prigrūsta kuprine, nedideliu priešais save stumiamu vežimėliu, apdriskusiu paltu, kažką rėkė į mano pusę. Jis keikėsi ir spjaudėsi – su kiekvienu išrėktu žodžiu tykšteldavo įsiūčio seilės. Kiek įmanydama lėkiau per pėsčiųjų perėją, įtraukusi galvą į palto apykaklę – senis tiesiog spjaudė man ant nugaros. Jaučiausi bėjėgė, negalinti nieko pasakyti, apsiginti. Buvau didžiausia pasaulio benamė vidury svetimo miesto. Labai norėjau verkti, tačiau paprasčiausiai nesugebėjau – tai buvo ne mano namai, ne mano žemė.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s