Prancūziška afera

Publikuota Verslo klasėje, 2011 m. Vasaros numeryje

Sėdime lėktuve. Mano bendrakeleivis lengvai nervinasi – skrenda pirmą kartą. Gniaužo kumščius, nevalingai baksnoja nosies galiuką, dairosi aplink išplėstomis akimis. Žinau, užsisegęs saugos diržą kelionės pradžioje, jo neatsisegs, kol lėktuvo saši nepalies kito oro uosto asfalto. Ir nors jo nervinimasis man kelia juoką, paslapčia pavydžiu jam pirmojo skrydžio.

Žiūrėk, sakau, lėktuve nėra tryliktos eilės. Aga, geras. Kodėl? Prietaringi tie aviatoriai. Gali net neabejoti, Gagarinas būtų neskridęs aplink Žemę, jei skrydžio dieną būtų sutikęs bobą su tuščiais kibirais. Kačių specialiai niekas neskraidino į kosmosą, kad tik nesimaišytų vėliau po kojomis. Uodegas vizginanti Strelka ir Belka galėjo tik prikaukti nelaimę, bet kad mažai tikinčių šuns galia – jo balsas į dangų neina. Su nedidelėmis išimtimis.

Tėvų kiemą kažkada saugojusi kaukazo aviganė Mūra du kartus prikaukė nelaimę: pirmu sykiu kaimynas išplaukė į amžinuosius vandenis, antru – antras kaimynas išlėkė į kitą galaktiką po arklio spyrio tiesiai į krūtinę. Daugiau Mūra nekaukė. Ištuštėjusiame kaime nebebuvo ką žudyti…

Grįžtant prie lėktuvo, galbūt tryliktos eilės keleiviams atrodytų pasityčiojimas matyti užrašą panosėje: „Life vest under your seat“ (angl. Gelbėjimosi liemenė yra po tavo sėdyne). Koks dar išsigelbėjimas pasmerktųjų suole? O jeigu išties, kišteli ranką – o ten nieko nėra? Labai geras užrašas, beje. Tai, ko reikia išsigelbėti, yra po tavo kėde – pakelk užpakalį ir lik gyvas. Primena pardavimų vadybininkams kartais kalamą idiomą PUNK: Pakelk Užpakalį Nuo Kėdės. Išties negali užkariauti pasaulio sėdėdamas.

Sėdime. Skrendame. Kalbame visokius niekučius – trūksta tik trijų taurių vyno ir prasidėtų atvirumo valandėlė. Apie visas baimes, viltis, neišsipildžiusius norus, slaptas mintis ir troškimus, apkalbas. Deja, mes dabar pernelyg drąsūs ir išdidūs – tokie turi būti visi lėktuvo keleiviai, nes paniškai pritraukti kelius prie krūtinės ir juos apsikabinti būtų… vaikiška. Ar sakyti, kad suaugę žmonės kartais gėdijasi kažko nežinantys ir bijo paklausti kitų?

Kai nusileidome Paryžiuje, žinojome kur eiti. Bilietų automate atsispausdinome du bilietėlius kelionei autobusu Charle de Gaulle – Opera. Atvažiavę į vietą sutrikome – tikrosios Paryžiaus gatvės nenoriai gulėsi į žemėlapį. Štai čia turi būti metro, sumurmėjo bendrakeleivis, bet aplink nei vieno tai žyminčio ženklo. O negali būti taip, kad metro tiesiog nepažymėtas ir jis štai anoj požeminėj perėjoj, klausiu. Negali, pykteli jis. Tyliu. Aptempėme lagaminus aplink Operą – nėra. Tik ta nelaboji požeminė perėja. Po kelių minučių leidžiamės į pasislėpusią metro stotelę. Moteriškos intuicijos ir vyriškos logikos mišinys bet kurioje kelionėje prilygsta Molotovo kokteliui.

Kiekviena kelionė – mažutė rizika. Rizikuojame pamesti lagaminą, pridaryti gausybę fotografijų, kuriomis vėliau varginsime savo gimines ir artimuosius. Rizikuojame negrįžti namo. Žinai, kai sykį lėktuvas, skrendantis iš Vilniaus į Rygą, prieš nusileisdamas sukosi virš pilkos Baltijos jūros, nuklotos baltučiu rūku, visai netikėtai skaudžiai nudūrė – Die, nenoriu mirti virš šitos tuštumos. Nežinau, kodėl pagalvojau apie mirtį, žiūrėdama į jūrą – ar tik ne tai mes visi galvojame pajūryje skandindami saulę ir pasitikdami akliną tamsą?

Tuo metu tai buvo mano pasaulio kraštas – ne geografinis, greičiau dvasinis. Su mažučiu gabaliuku Dievo. Manau, kiekviename lėktuve kaip viešbučio kambaryje turi būti Biblija. Po kiekviena sėdyne ar bent jau prie išėjimų, pažymėtų žodžiu „Exit“. Mažučiame tualeto kambariuke niekam taip ir nepavyktų užsiimti seksu – kas kartą krėstelėjus lėktuvui į oro duobę, imtų isteriškas juokas, virstantis į panišką baimę viską baigti. Pasibaigti danguje.

Man patinka stiuardesės – jos tokios dailutės, pasitempusios, tiesiog tobulos. Angelai be sparnų. Kas kartą žiūrėdama dar vienai tvarkingos šukuosenos savininkei į veidą galvoju apie niekingą diskriminaciją – gražioms mergaitėms dangus, o bjaurioms – geriausiu atveju lėktuvo šturvalas. Jei Paryžiaus katedros siužetas vyktų lėktuve, Esmeralda būtų stiuardesė, o kuprius – lėktuvo pilotas. Visi „Boeing“ keleiviai dėtų į kelnes nuo pirmo veiksmo pradžios.

O kai pagalvoji, geležinės moterys tos stiuardesės. Jos ramiausiai demonstruoja, kaip naudotis deguonies kaukėmis ir gelbėjimosi liemenėmis, jos necypteli užsipylusios kavos ant pirštų ir visada atneša papildomus saugos diržus kūdikiams prisegti. Ir kas svarbiausia, stiuardesės visada atsimena, kaip su tavimi atsisveikinti – lietuviškai, angliškai, vokiškai ar prancūziškai. Pasikasau kaktą, gal ten užrašyta, iš kur skrendu.

Kas kartą nusileidusi svetimos šalies oro uoste jaučiu pagundą tapti kitu žmogumi – apsimesti Suzana ar Daniela, kurių atvykimo salėje laukia kostiumuoti vyrukai, laikantys prieš save iškeltus lapelius su jų vardais. Juk jie nežino, kaip atrodo tie žmonės, kurių laukia – jei žinotų, nelaikytų šių lentelių. Kažin, kaip ištįstų jų veidai, kai apgaulė paaiškėtų viešbutyje ar verslo susitikime, ir ką jie darytų toliau – parveštų atgal į oro uostą, surakintų rankas ir įduotų vietinės policijos poskyriui? Tikriausiai verta pabandyti.

Vairuotojas, vežantis į viešbutį, kerta per stabdžius ir vidury gatvės mums keturiems išsižiojusiems turistams dėsto – štai ši gatvė skiria Prancūziją nuo Monako. „Žinote, kaip atskirti prancūzus nuo monakiečių? Iš balkonų! Monako gyventojai balkonuose geria šampaną, o prancūzai – limonadą, – vairuotojas krizena iš savo sąmojo, užsikosti ir pasitaiso. – Žinoma, juokauju, prancūzai visada geria vyną“.

Trečią kelionės dieną bendrakeleivis klausia manęs, kaip angliškai bus vaistai. Drugs, medicine – vardinu. Netiki, turėtų žodis skambėti panašiai, beveik kaip lietuviškai. Nueiname prie baro, prašo puodelio karšto vandens išraiškingai pridėdamas: „I have to drink some waste“. Barmenas nusišypso ir supratingai linkteli galva. Negali pykti, išties chemija yra šiukšlės.

Po kelių dienų gyvenimo viešbutyje pradedi priprasti prie patogumų: keičiamų rankšluosčių, klojamos lovos, atnešamų pusryčių, siūlomo vyno prie pietų. Jei ne besibaigiantys švarūs skalbiniai lagamine, būtų galima pamiršti aną, už lėktuvo trapo likusį gyvenimą ir tęsti nesibaigiančias atostogas laužyta anglų kalba. Bet, deja, o galbūt laimei, visos kelionės kažkada baigiasi.

Paskutinis oro uostas yra liūdniausia kelionės atkarpa. Persėdimas Frankfurte ar Kopenhagoje, kad ir toje pačioje mums artimoje Rygoje, padvelkia vėsia melancholija – tu jau nesi vienintelis lietuvis šiame pasaulyje, prieš tave sėdi už vokiečio ištekėjusi Danutė, plaukus dengianti balta skara, šalia iš konferencijos grįžtantys verslininkai, triukšmingai besidalinantys įspūdžiais, o už tavęs – visa salė lietuvių. Liūdna.

Įkvepi, pasižiūri į laikrodį ir atminties užrašuose pasižymi, kad kitą kartą skrisi toliau. Ir be jokios kompanijos. Gal laivai ir saugūs uoste, bet jie ne tam buvo sukurti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s