Surogatai

Publikuota Verslo klasėje, 2010 m balandžio numeryje.

Išjungiu realybę ir išsikraustau Ten. Ten aš gražesnė ir geresnė. Mano dantys tiesūs, kaktos nevargina spuogeliai, batai neplyšta ir neperšlampa lietaus balose, pakalti jų kulniukų taip pat nereikia. Klausi, kur tas Rojus? Surogatų pasaulyje.

Nebeliko nieko tikro. Buvo kažkada, nebėr. Lyg būtum parduotuvėje prisikrovęs pilną prekių vežimėlį ir prie pat kasos apsičiuopęs, kad piniginė liko namie – labai negeras jausmas, nelinkėčiau niekam.

Įsijungiu televizorių, „Gala“  videonuoma siūlo man kelis nemokamus filmukus. Viename jų juodame fone plaukioja auksinė žuvelė, kitame – jaukiai spragsi židinys, dar viename – į jūrą leidžiasi saulė. Keturiasdešimt minučių gali vėpsoti išsižiojęs   arba bandyti įtikėti, kad televizorius yra židinio ertmė, akvariumas ar tiesiog langas į jūrą. Viskas viename, tereikia laiku paspausti mygtuką „Play“. Ir vis dėlto kokia nykuma – saulė niekaip nenusileidžia, ugnis neužgęsta, o po kiek laiko jau pastebi, kad žuvytės judesiai kartojasi tuo pačiu ritmu. Gniuždanti apgaulė.

Išjungiu televizorių, susisuku į chalatą ir išsikraustau į internetą. Čia galiu meluoti, kad šiandien valgiau risotto, lietuviškai daugiaryžį, nors iš tikrųjų patiekalas buvo panašus į nepavykusį plovą. Galiu puikuotis gražiomis savo nuotraukomis, nors šiandien esu be makiažo ir šiek tiek nusidraskiusi kaktą. Ir be jokios šypsenos veide kam nors parašyti „dvitaškis dešinysis skliaustas“, tiesiog „:)“.

Kartais atrodo, kad eiti į tikrą pasimatymą tuoj reikės milžiniškos drąsos – bendrauti gyvai darosi vis sunkiau, nes aplinkiniai mato tavo mimiką, nesuvaidintas ir sunkiai slopinamas emocijas. Negali staiga atsijungti nuo nemalonaus pokalbio, apsimesti, kad dingo interneto ryšys, kai tavo bosas ant stalo mesteli atleidimo lapelį, ar tau reikia kur nors išeiti, kai į svečius netikėtai braunasi tėvai. Mieliau sėdėtum „Facebook“ prieš du šimtus netikrų draugų nei eitum į giminės susitikimą su žandikaulį kaustančia šypsena, nes meluoti į akis gerokai sunkiau, o prisipažinti, kad esi nevykėlis ir tau nesiseka, žiauriai nemalonu. Tiesą sakant, tai velniškai erzina.

Todėl mes į socialinius tinklus dedame tik gražias savo nuotraukas, giriamės tik gerais dalykais, o blogus pateikiame taip, kad mus užjaustų, guostų ir dar labiau mylėtų. Bėda ta, kad ne viskas yra taip paprasta… Visiems neįtiksi ir nepatiksi, bet stengtis tikriausiai verta. Taip, matyt, mano visi „Facebook“ vartotojai, besijaučiantys asmeniškai paklausti „Ką tu galvoji?“

Erzina, kai visame draugų ir pažįstamų sraute pasijunti esąs tylūnas menkysta – neturintis kuo pasigirti ar pasiguosti. Ir net įdėjęs nuorodą į „Nine Inch Nails“ videoklipą dainai „Everyday is Exactly the Same“ taip ir nesulauki paspausto „Like“. Nuobodos niekam neįdomūs.

Gal dėl to surogatai veržiasi į visas gyvenimo sritis. Bendraujame su netikrais žmonėmis, rašome netikrus laiškus, pilnus netikrų šypsenėlių. Geriame netikrą alų, valgome nuodingą duoną ir mėsą, tiksliau, valgome duonos ir mėsos skonio kažką. Palyginus su visu tuo šlamštu, lietuvišką putojantį vyną vadinti šampanu – ne nuodėmė. Taip įpratome prie dirbtinio maisto, kad gyvenimas be skonio stipriklio tapo prėskas ir neįkandamas.

Kaip mano brolis pirmaisiais suvirintojo darbo metais grįžęs į kaimą naktimis dusdavo nuo kosulio – plaučiai valėsi nuo metalo dulkių, taip ir aš bijau, kad kartą mane sutampys nuo ekologiškos varškės ar jokia chemija nepurkšto obuolio. Dar labiau bijau pasidaryti neatspari buitinei chemijai – sako, kad tradicinių indų ploviklių dalelės prilimpa prie lėkščių ir įrankių, tad kasdien gauname po nedidelę dozę Mendelejevo lentelės ir tikrai ne pačių tinkamiausių jos elementų.

Labai norėčiau gyventi ekologiškai: plauti indus su garstyčiomis ar pieno išrūgomis, rupia druska šveisti puodus, galvą trinkti neputojančiu dilgėlių šampūnu, negalvoti apie pirmąsias raukšleles ir styrančius žilus plaukus, kvepintis tik aliejais ir žiemą vasarą nešioti medvilninį arba lino pluošto rankinuką, avėti klumpes, apsimovusi vilnonėmis kojinėmis, naudoti tikrus tikros medvilnės ar popierinius įklotus – būti natūrali kaip gamtos vaikas, ir sykiu – atstumtoji miesto džiunglėse. Būti keistenybe tarp surogatų.

Aš dar nesutikau tikro ekologiško žmogaus. Vienas mano pažįstamas išpažįsta ekologiško maisto religiją, o kalbos apie vandens taupymą ir šiukšlių rūšiavimą kukliai nėra. Kitas turi itin jautrią sielą – jis gaili visų maistui pjaunamų gyvulių ir su tuo pačiu jautrumu plauna savo mylimą trylika litrų ryjantį automobilį. Dar vienas paniškai bijo dviračių ir nekenčia viešojo transporto – geriau jis vienas važiuos automobiliu nei dalinsis asmenine erdve su nepažįstamais žmonėmis.

Labai lengva žaliosiomis etiketėmis dangstyti gėdingus faktus, dirbtinai kurti ekologinę savimonę ir netgi tikėti, kad bet koks žalias maišelis suyra greičiau už paprastą bespalvį. Kodėl niekas nekalba, per kiek laiko suyra moteriškas įklotas, vaikiškos sauskelnės? Kiek jų išmetama per savaitę, mėnesį, baisu net pagalvoti. Netikėkite kalbomis, kad vandenynų lygis kyla – jis senka, nes aplinkoje pilna „sugertukų“.

Kone kiekviename kieme stovintys šiukšlių rūšiavimo konteineriai taip ir nesulaukia sąžiningų „klientų“. Prisipažinkit, kuris iš mūsų nemetė picos dėžutės į popieriui skirtą konteinerį ar išplauna į kitus konteinerius keliaujančius majonezo stiklainius, aliejaus butelius, dušo želės indelius? Tikro rūšiavimo kaina – švaistomas vanduo. Pabandykite išplauti sunaudoto šampūno buteliuką ir suprasite.

Didžiausios „surogatininkės“ yra moterys. Ne, ne apie dirbtines krūtis ir ne apie nusiurbtus riebalus kalbu. Jos lakuojasi nagus, naudoja šampūną ir kondicionierių, kūno pienelį ir bent tris skirtingus veido kremus, makiažo valiklį, toniką, šveitiklį – bijau net pagalvoti, kiek chemijos kas dieną paleidžiame į kanalizacijos vandenis. O jei dar pridėsime kontraceptines tabletes… Nesuprantu, kaip kanalizacijos žiurkės dar nemutavo ir neišlindo iš vamzdžių mūsų galvų nukąsti. Gal jau nudvėsė ir jokia dūdelė nieko nebeiškvies?..

Žinoma, yra ir gerų dalykų tame vis daugiau dirbtinumo įgyjančiame pasaulyje. Mes saugome medžius vis mažiau naudodami popierių – elektroniniai laiškai ir dokumentai, elektroninės skaityklės vietoj 600 puslapių turinčių knygų. Labai norisi tikėti, kad visi nebenaudojami kompiuteriai perdirbami į ką nors naudinga, o naujų prietaisų gamyba bei senųjų perdirbimas nekenkia tiems patiems išsaugotiems medžiams.

Internetu bendraujame su visu pasauliu ir… vis mažiau pažįstame tuos, kurie gyvena šalia mūsų. Bet – jei arti bažnyčia, toli Dievas, vadinasi, taip kada nors turėjo nutikti ir su mūsų artimiausiais žmonėmis. Kaimynai jau gerą dešimtmetį nebepatenka į artimiausių žmonių sąvoką.

Ir visa tai yra gyvenimas mūsų. Atsirūgstu muilo burbulu. Nustebusi trukteliu nosimi – kvepia indų plovikliu.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s