# 7

Šitas kūnas man nebepriklauso.

Žiūriu. Neliečiu. Bijau liesti.

Aš žinau, ką reikia padaryti, kad tam kūnui būtų gera, kur galima bučiuoti ar braukti nosies galiuku. Aš dar atsimenu, kad yra vietų, prie kurių galima prisiliesti tik labai švelniai ar visai netyčia. Žinau, kad kitaip skauda.

Bet šitas kūnas man nebepriklauso.

Prisilietimas… jis niekur nedingęs, bet tapęs tokiu beveidžiu, kartais bejausmiu. Kaip gydytojas liečia šiandien vienuoliktą pacientą – be virpulio, slapto noro. Tik šiluma… taip, šiluma, neatrodo, kad būtų dingusi – patapšnoji draugiškai per petį, pakuteni skruostą. Žmonės sunkiai atsikrato kūniškų įpročių. Bet tai tik sausas prisilietimas. Nieko daugiau.

Ar tai nėra žiauru? Gal.

Žiūriu į tave ir jaučiuosi keistai: kodėl tu verki? Apčiupinėju savo kojas, rankas, pasikasau niežtinčią mentę – aš esu. Tu esi, nors… Šitas kūnas man nebepriklauso. Kodėl tu verki? Gal aš numiriau, bet to dar nesupratau? Filmuose kartais taip rodo: numiršta žmogus ir pareina namo, vaikšto po kambarius ir pyksta, kad niekas į jį nekreipia dėmesio, kad naudoja jo daiktus, valgo iš jo indų…

Bet tai tik… Sėdžiu šalia, įsivaizduoju gyvenimą.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s