Ievos obuoliai

Publikuota Verslo klasėje, 2009 m. gruodžio numeryje.

Būna dienų, kai džiaugiuosi gimusi moterimi. Dėkoju ne tik lemtingai susidūrusioms tėvų chromosomoms, bet ir likimui, kad mane išspjovė į Žemę tinkamu laiku ir gana pakenčiamoje vietoje. O juk galėjo būti ir blogiau…

Paklausta, kas buvo pirmas – višta ar kiaušinis, aš atsakyčiau: „Gaidys“. Vos tik iš negalybės atsirado Dievas, pats būdamas vyriškos lyties atstovu, Žemėje parėdė taip, kad visur ir visada pirmas žengtų vyras. Pirmoji moteris buvo sukurta tik todėl, kad Adomui pasidarė liūdna. Nuo tos akimirkos tūkstančius metų moterys nieko kito nedarys, tik linksmins nuobodulio kankinamus vyrus…

Didžiausią linksmybę vyrų padermei suorganizavo pirmoji moteris. Pripažinkime, jei ne smalsioji Ieva, vyrai taip ir būtų nesužinoję, kokį linksmumą suteikia greiti automobiliai, verslo telefonai ir Armani kostiumai. Už evoliuciją, mokslo ir technikos pažangą turime dėkoti moterims. Antraip iki šiol sėdėtume nuogi rojaus soduose ir būtume ne ką gudresni už beždžionę, nes nepažinotume gėrio ir blogio. Tiesa, moterims tada nereikėtų kailinių, bet tai žymiai mažesnė blogybė už visas, sugriuvusias ant gležnų pečių: menstruacijos, nėštumas, gimdymas, įvairiausi tabu ir prietarai.

Menstruacijos yra išskirtinai moteriškos giminės prakeiksmas, dėl kurio kartais nukenčia ir niekuo dėti vyrai – pradedant galimu pasikėsinimu į gyvybę PMS metu ir baigiant dažniausiai savaitę trunkančiu susilaikymu nuo sekso.Bet tai tik viršūnėlės… Apie kokį, kaip moters, išskirtinumą jūs pasakytumėte tai mergaitei, kuriai nepasisekė su menstruacijų gausa – kai kitos klasės draugės ramiausiai išgyvena „savo dienas“, šioji nesugeba išsėdėti 45 min. trukmės pamoką. Suplerpus skambučiui, ji paskubomis šluosto kėdę ir lekia į WC malšinti dvi dienas trunkančio, Niagaros krioklį primenančio kraujoplūdžio. O ką pasakysi tai mergaitei, kuri tomis dienomis raitosi lovoje iš skausmo ir negali be vaistų tabletės?

Puiku, šiuolaikinė medicina visagalė: kontracepcija sutvarko menstruacijų ciklą, specialios higienos priemonės užtikrina švarą, o šiek tiek vitaminų ir maisto papildų išvaiko bet kokius PMS cunamius. Taip yra dabar, o kaip viskas atrodydavo anksčiau? Geriausiu atveju moteris tiesiog laikydavo „nešvariomis“ ir uždarydavo į atskirą patalpą, ant sumestų skudurų krūvos, blogiausiu – kerėdavo, bandydavo „išgydyti“ nuo mistiško kraujavimo ir taip pasiųsdavo miriop nieko dėtas merginas. O kur visokie tabu: tomis dienomis negalima tvarkyti namų, ruošti valgį… Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – dar ir šiais laikais Lietuvos kaime tvarkant kiaulienos skerdieną, prie mėsos neprileidžia nė vienos menstruacijomis sergančios moters.

Esi moteris, vadinasi, susitaikyk, kad kažkas iš tavęs vis ką nors atims. Smėlio dėžėje nusuks lėlei galvą, per pertrauką tampys kasas, o kai paūgėsi iki tinkamo, o kartais nelabai, amžiaus – atims nekaltybę ir ilgus metus kėsinsis į tavo kūną. Nėštumas – labai gražus dalykas, kai moteris to tikrai nori. Tačiau gyventi harmonijoje su savo kūnu, kai nenori vaikų, taip pat gražu ir sveika.

Aborto tema sunku kalbėti – visi vadovaujasi emocijomis, ne protu. Ir mažai kas supranta, kad žinia apie nėštumą kartais negali būti Gerąja Naujiena. Negali ir tiek. Kad ir ką moteris pasirinktų (o ji juk turi teisę pasirinkti), sprendimas eis per jos pačios kūną – ar tai būtų abortas, ar nėštumas. Išeiti švariomis rankomis iš šios situacijos dar nei vienai nepavyko. Vis tiek kažkas liks – arba sąžinės graužatis ir tuščia ertmė po širdimi, arba rytinis pykinimas, tinstančios kojos ir kitos nėštumo „problemos“.

Visa tai yra sena ir laiko patvirtinta, o kai kurie dalykai iki šiol nesikeičia. Sunkiai suvokiama už ką Bažnyčia baudžia moteris: negali turėti vaikų – šiukštu, jokio dirbtinio apvaisinimo, nes gyvybės užmezgimas mėgintuvėlyje yra amoralu. Šis kryžius degina ir degins ne vieną moterį, nors Dievas sukūręs Adomą ir Ievą prisakė šiems daugintis ir didinti giminę. Deja. Jei dabar pradėtų per žmones vaikščioti šiuolaikinis Jėzus, gydantis nevaisingas moteris („Pastok ir eik!“), Bažnyčia tikriausiai leistų šį stebuklą – kitaip nei medikų pastangas. Et, ką aš čia kalbu – vis dar atsiranda tokių kunigų, kurie nenori tuokti įsimylėjėlių, jei šie nurodo tą patį gyvenamosios vietos adresą.

Viskas, prie ko prisiliečia moters ranka, įgauna kitokią prasmę. Gimdymo siaubas kamuoja tūkstančius moterų, dauguma jų pasiruošusios mokėti didžiausią kainą, kad tik viskas praeitų sklandžiai. Tai mes išmokėme gydytojus imti kyšius: sąrėmių kankinama moteris spėja pareguliuoti savo vyrui, kad apdalintų solidžiomis pinigų sumomis akušerį, anesteziologą, ginekologę, sesutes, kol pats neapalpo vidury palapos.

Jei jau gimdai atsisakiusi nuskausminamųjų, būsi motina didvyrė. Kartą garbaus amžiaus kolega nepatenkintas bambėjo, kad jo marti, savo noru paprašiusi Cezario pjūvio, yra paskutinė kvaiša ir višta. Na, taip, rėkti ant visų gimdymo namų yra žymiau moteriškiau, o turėti siuvinėjimo bulgarišku kryželiu pavyzdį ten, apačioje – privalomas įdagas šiuolaikinei moteriai.

Neretai gimdymo baimė stabdo vaikų pradėjimą, dar didesnis siaubas – kintančios kūno formos. Gražaus moters kūno kultas užspaudžia ne tik smegenis, bet ir kiaušintakius. Štai ir turim: gražias ir bevaikes. Nes būti trijų vaikų mama, kerėti vis dar nuostabiu kūnu be jokių strijų ir celiulito yra talentas, o sėdėti išsipūtusiai su 15 kg, viršsvoriu – prakeiksmas.

Ir būna akimirkų, kai moterys mielu noru atsisakytų Ievos giminės. Skaudūs ir neteisingi šie momentai. Gali būti gražuolė arba pilka pelytė, turtingo vyro žmona ar vos galą su galu sudurianti studentė, prievartautojui tai nesvarbu. Išnyra iš tamsos ir griauna tave ant žemės. Nežinau, kiek reikia turėti stiprybės, kad nepavargtum gintis, kad visą laiką klyktum. Kažkoks išgama daužė mano draugę taip, kad auskarai į ausų spenelius sulindo, o ji vis nepasidavė… „Pati kalta“, – būtinai leptels eilinis cinikas.

Taip, mes kaltos, kad esame patrauklios, kad mums nesinori susivynioti į čadrą, kad grįžtame iš darbo jau sutemus ir esame lengvai pažeidžiamos ir silpnos. Nes mes moterys. Aš – moteris.

Tikriausiai man pasisekė: savo namuose nepatyriau buitinio smurto, darbe – seksualinio priekabiavimo, gatvėje – prievartos. Bet kiekviena mano ašara šiame gyvenime tėra mažytis lašelis viso pasaulio moterų ašarų jūroje. Jos verkia mušamos ir skriaudžiamos, diskriminuojamos ir suvaržomos, prievartaujamos ir tekinamos už joms nemeilių vyrų, perkamos ir parduodamos. Verkia padažytomis blakstienomis ir kosmetikos nemačiusiomis akimis. Būna, kad joms kažkas šluosto ašaras, o kartais tik dar skaudžiau sužeidžia – pasako negerą žodį, pakelia kumštį.

Sprangūs ir kartūs tie Ievos obuoliai, bet mes juos visos valgome ir mokame už tai, kad esame tuo, kuo gimėme būti – moterimis.

Reklama

Įrašo “Ievos obuoliai” komentarai: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s