Viena trečioji aukso

Publikuota Verslo klasėje, 2009 m. spalio numeryje.

Keturi mėnesiai. Be darbo, bandant išspausti iš savo gyvenimo sūrmaišio kuo daugiau pasukų – galimybių ir nutikimų, kuo geresnių, jei galima. Keturi mėnesiai tingių rytų, kai įkritimas internetan yra ne būtinybė, o tik užsimiršimo forma, kad neturi, ką veikti. Tik keturi mėnesiai, o gal bus ir penki, šeši… neturiu krištolinio rutulio, pati sau neišsibursiu. Trečdalis metų. Auksinė viena trečioji, skirta tik sau vienai.

Stoviu juvelyrinėje parduotuvėje prieš nublizgintas vitrinas, gundančias palikti piršto atspaudą labiausiai matomoje vietoje – tarsi nieko nebuvo, niekas nematė, kaip kažkas bakstelėjo į auksinius auskarus už platininę kainą – 525 Lt. Žiūriu į plonytes žvilgančias gijas su ant popieriuko pakeverzotu mistišku skaičiuku 23: „Auksas?“ – klausiu pardavėjos. Vypteli: „Bižuterija“. Cingteli galvoje suvokimas – 23 yra ne gramai, o litai. Paraustu. Pardavėja – ne. O turėtų.

Apgaudinėja, kas tik netingi: aukso dirbinių krautuvėlėje – bižuterija, kitoje, sidabro miestu besiskelbiančioje parduotuvėje akis bado pigus metalas. Po pasivaikščiojimo juvelyrinių alėjomis, kurį laiką bijojau maisto prekių parduotuvių: kad mėsos skyriaus darbuotojos nepaklausčiau, ar tai, ką ji dabar man sveria, tikrai yra jautiena, o ne Saudo Arabijoje nugaišęs kupranugaris. Gaminių etikečių seniausiai nebeskaitau, jose per daug tiesos: kavos skonio likeryje nėra nė lašo kavos, šokolade be riešutų kažkodėl gali būti jų pėdsakų, o kas yra E621 žino kas antras, traškučius be saiko šlamščiantis antrokas.

Žmonės yra grynuoliai su priemaišomis, tiesa, kai kuriuose daugiau priedų, nei grynumo. Kur ta paslaptinga harmonijos formulė – kada viena poelgio šiukšlė ima ir sugadina viso žmogaus vertę. Kartais ir negrįžtamai. Galvoju, kad po mirties mes einame ne į skaistyklą, o sielų lombardą, kur sveria ir pro padidinamąjį stiklą apžiūrinėja tavo „bižuteriją“, nustatinėja karatą ir vertę. Būsi geras – Didysis Juvelyras nušveis tavo nuodėmes, sutaisys sutrūkusias gijas ar įstatys iškritusius akmenėlius į vietą. Būsi ypatingas – sako, tokių pasitaiko vienas iš trilijono – paskelbs Šventuoju ir padės į Dangiškąją kolekciją. Po stiklu. Tokiems bedieviams, kaip aš, gerėtis ir palikinėti pirštų atspaudus.

Kai netenki darbo, tu džiaugiesi, kad galėsi pailsėti – normaliai išsimiegoti, pabendrauti su draugais, pabaigti skaitomą knygą ar perdažyti namus. Poilsis atsibosta greičiau, nei norėtųsi, o draugai taip ir lieka neaplankyti, kaip ir neatidarytos dažų skardinės. Kai pradedi ieškoti darbo, greitai išmoksti save girti, pagaliau surenki visus darbo patirties įrodymus į vieną CV, absoliučiai visi darbo skelbimai bombarduojami entuziazmo kupinais laiškais. Misija „Hirosima“ trunka savaitę, maksimum – dvi.

Kai nerandi darbo, užeina nepaaiškinamas noras dar pailsėti – pradedi ignoruoti nors kažkuo netinkamus darbo skelbimus, atsainiai dūsaudamas, kad to nemoki, o šito net ir už tris algas nedirbtum. Galiausiai pradedi nenorėti dirbti, atsidarai dažų skardinę. Bijai žmonių. Ilgesnis pokalbis su draugu vargina, televizorių iškeiti į pamirštą knygą.

Atbunki. Kyla nepasitenkinimas savimi, o labiausiai erzina viskas, kas nesi tu – valstybės politika, į darbą einantys žmonės, artimieji, su rūpesčiu klausinėjantys, kaip tau sekasi. Kambario sienos, pasirodo, nudažytos netolygiai, o darbo skelbimų portalai pradeda dominti kartą per savaitę. Pagaliau susigalvoji, kad pats laikas išlaikyti motociklininko vairavimo teises arba pradėti žaisti ką nors iš „Facebooke“ žaidimų pasiūlos. Arba tiesiog prisimeni, kad dabar vasara ir išvažiuoji prie jūros – ten, kur visi ilsisi nuo darbų, tu – pats nuo savęs.

Svarbiausia – kažkuo užsiimti. Iš tokių pat „bėdžių“, kaip aš, sužinojau, kad laiką geriausiai užmuša ėjimai apsipirkti į tolimiausią parduotuvę ir paprastos užduotys – nueik ten, paimk tą. Bet juk neneši vyro kostiumo į valyklą kiekvieną dieną… Tiesa, brangus malonumas, verčiau jau valyti namų langus, tikintis, kad su kiekviena nuvaloma purvo dėmele pats netenki viso galvoje susikaupusio mėšlo.

Laiką, kuris galėjo praversti šlifuojant įgūdžius, tobulinant užsienio kalbą ar gaunant masažo kursų diplomą, išbarstei. Brangakmenis apsitraukė patina… Stop! Kritikuoti kitus lengviau, nei save. Kone 3, 10 ar net 20 kartų lengviau.

Pats tesi 1,618. Aukso pjūvis arba dieviškoji proporcija – Fi. Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogus“ arba „Mona Liza“. Pasiimu matavimo juostą ir noriu verkti – ne, ne dėl tų kelių centimetrų, neatitinkančių kažkieno sugalvotą 90–60–90 kultą, o kad esu tobula. Simply perfect. Atstumas nuo klubų iki grindų, padalintas iš atstumo nuo kelių iki grindų, lygus Fi. Nuo peties iki pirštų galiukų ir nuo jų iki alkūnės – tas pats Fi. Net ir kreivi rankų pirštai – Fi. 1,618.

Visata pilna dieviškosios proporcijos pavyzdžių: sraigės kiaukuto spiralė, žmogaus širdies pulsas, DNR grandinė, gėlių žiedai… Arčiau Dievo pakelia net kreditinė kortelė, kurios kraštinių santykis lygus tas pats Fi – taip man teigia internetas. Išsitraukiu iš piniginės mokėjimo kortelę, pamatuoju, deja, ne Fi. Štai kodėl asmeninė sąskaita kas mėnesį vis mažėja – bankas išdavė blogą kortelę.

Ką reikėtų veikti tobulame pasaulyje? Kur nėra baimės, pykčio, prievartos, vyrai nespjaudo ant šaligatvių, o pardavėjos, kasininkės ir konsultantės šypsosi visais 32 dantimis. Nereikėtų policininkų, gaisrininkų, greitosios pagalbos medikų – niekas nesirgtų, nevogtų, nesukeltų gaisrų ir avarijų. Ką veiktų ši didelė minia laimingų, tobulų piliečių? Turbūt sėdėtų dienų dienomis miesto parkuose: vilniečiai gulinėtų Neries krantinėje, o uostamiesčio gyventojai braidytų po skaidrią, neužterštą jūrą. Kasdien, nes tobulame pasaulyje nebūtų blogo oro.

Kartais pagalvoju, kad ši pasaulio ekonominė krizė veda mus į tobulo pasaulio viziją: vis daugiau žmonių, kuriems nereikia į darbą, o parduotuvių konsultantai pagaliau išmoko gerbti savo klientus. Vienintelė problema – pinigai, tiksliau, rūpesčiai dėl jų: kaip išgyventi su keliais litais kišenėje, laiku sumokėti mokesčius ir papildyti bedugnį valstybės biudžetą. Tobulame pasaulyje nebūtų politikų, galvojančių ne galva, o ta vieta, kuria atsėdi kelias kadencijas Seime. Nebūtų ir rūpesčių – vien tik džiaugsmas ir budistinė nirvana. Tiesa, Darbo biržos irgi niekam nereikėtų.

Skaitau knygas, braidau po pievas, mano dviratis nežino, kas yra laisvadienis geru oru, o namuose visada kvepia šiltu pyragu ir kava. Auksinis laikas, ne? Kai sakau „auksas“ netyčiom prisimenu, kad būtent šitaip mokykloje vadindavom degtukų dėžutes, kurias reikėdavo atnešti su nedideliu gabalėliu pavyzdžio, patys žinote ko, vien tam, kad po kelių dienų sužinotum, esąs sveikas vaikas, o tavo klasės draugas turi kirmėlių.

„Šūdas – ta krizė“, – sako vienas mano pažįstamas. Gūžteliu pečiais: kada nors šias dienas prisiminsiu, kaip pačias geriausias savo gyvenime. Keturi nuostabūs, auksiniai mėnesiai – ačiū Tau, Krize.

 

Advertisements

5 thoughts on “Viena trečioji aukso

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s