Tuščioje automobilių aikštelėje, gulint ant kelių, užvertus galvą į tamsiai, beprotiškai sodrų mėlyną dangų, pro atvirą durelių langą žiūriu, kaip ore skrieja auksaspalviai drugiai, nutvieksti geltonos lempos. Iškeliu savo ranką ir pirštais pajuntu vėsą – mano rankos irgi auksinės šviesos paliestos.
Tokie maži jaudinantys momentai, kai gali apsiverkti paprasčiausiai be jokios priežasties – tiesiog, kad gyveni. Kad tokios niekingos smulkmenos vis dar stringa už širdies kampučių.
Reklama
