Slapukai

Publikuota Verslo klasėje 2012 m. Vasario numeryje

Tu nežinai to, ką žinau aš (juk niekam nesakiau!). Aš nieko nenutuokiu apie tai, ką žinai tu (mes taip ir nesusitiksime, pamatysi). Ir tuo pačiu, mudu žinome kai kuriuos dalykus (pasaulis mažas) ir nežinome taip pat. Nežino niekas visų paslapčių.

Esi turėjęs paslaptį? Kad ir kokią niekingą, pusės šilingo vertą. Žinoma. Paslapčių neturintys jų prisigalvoja, kad tik būtų įdomesni. Kažkas tokio slypi jau pačiam žodyje – paslaptis. Pasakai, ne paslaptingai sušnabždi, ir prieš akis vejasi prietemos, voratinklių gijos ir būtinai žmogaus skeletas arba pakankamai sudžiuvusi klipata su barškančiais dantimis ir džingsinčiais papuošalais. Šiurpu-u-u-liukai! Nenuostabu, kad paslaptys paslaptytės visais laikais jaudino žmoniją, nepriklausomai nuo amžiaus.

Jei ne noras sužinoti kas ten, už miško, neturėtume šiandien kolumbų ir pigių avialinijų, žinoma. Visa kas nepažinta ir neištirta būtų didžiausia paslaptis, draudžiama liesti. Kas žino, gal ir šiandien vaikščiotume ant plokščios, kaip duonos riekė, žemės, laikomos trijų banginių.

Maži vaikai imliausi slaptiems dalykams. Tiki viskuo, tik kad paslapčių saugoti nemoka. Kartą svečiuose sutikau šešiametę Mildą, nereikėjo nė pusvalandžio, kad sužinočiau daug smagių ir savaime paslaptingų dalykų. „O žinai, ką? Nežinai, nežinai! Mamytė rūko laiptinėje, palipa į kitą aukštą ir rūko“, – su užsidegimu čiauškėjo mažoji. Tėvelis žino? – Ne, jam sakyti nevalia. Išties didelė paslaptis – vėliau besišnekučiuojant su draugais, paaiškėjo, kad tėvelis viską žino ir su mamyte draugiškai sutarė, kad šioji eis rūkyti į kitą aukštą. Kad Mildutė nesuuostų. Suuodė.

Suaugusiųjų slėpiniai gerokai rimtesni. Kartais pernelyg sunkūs nešioti, dar sunkesni atskleisti… Religingieji paskyrė viršesnius – kunigus, gyvenimo mokytojus, tikrosios tiesos aiškintojus ir kitas įvairaus plauko subdievybes – priimti šią naštą ir išklausyti silpnųjų nuodėmes. Aš toks mažiukas ir silpnas, išklausyk mano paslaptis, patark ką nors. Duok išrišimą, kad nuplaučiau purvą ir vėl iš naujo krisčiau į liūną. Nes tokia prigimtis paslaptinga: klysti ir po to slėpti.

Vaikystėje turėjau bjaurų įprotį – slėpti žaizdas: nusibrozdinau kelėnus – tyliu, užlipau ant vinies – inkščiu, bet niekam nesakau, prasikirtau čiurną – paslapčiukais susibintuoju ir šlubuoju tik tada, kai niekas nemato. Dievuliau, gerai, kad vaikui niekas galvos nenusuko – būčiau niekam nesakiusi ir vaidinusi, kad tokia ir buvau. Taip, persukta galva, o ką? Reikia tikėtis, mūsų vaikai nepaveldės slapukavimo.

Tai, kas yra teisinga ir padoru, nereikia slėpti. Čia tik naujieji visa ko žinojimo laikai iš paprastų dalykų išpučia paslapties burbulą: „Atskleista X-aitės grožio paslaptis“, „Sužinok geros savijautos paslaptį“ ir panašios blevyzgos. Ar gi tai paslaptys? Juokaujate. Žmonės tikrai nebežino, ką valgyti ir ką daryti su savo kūnu, jei kyla tokių minčių.

Verčiau atsakykite, kodėl žmogus gimsta bejėgis kaip aklas kačiukas, reikalingas priežiūros, o atvestas kumeliukas netrukus stojasi ant kojų. Mes ką, tokie netobuli? Ar tikrai įmanoma reinkarnacija ir keli gyvenimai, kas ten – už mirties vartų? Ir išvis kur paslėptas Gintaro kambarys?

Ar bus pasaulio pabaiga, jei taip – kada? Jei kada, tai kodėl? O gal pasaulio išvis nėra, ir tai, kas vadinasi mūsų gyvenimu šioje planetoje, tebėra milžiniško chaoso etapas, apgaulingai panašus į tvarką… Įsivaizduoji, sako man draugas, o jei mes visi visą laiką gyvenome pasaulio pabaigoje? „Aš ir tu – giliame letargo miege sapnuojame šį pasaulį, o jo – tiesiog nėra. Baisu pabusti“.

Verčiau niekam nesakyk, kaip ten bus iš tikrųjų. Kas nors užčiaupkite visus survivalistus, kurie metų metus džiovinę sūrius, įsirenginėję bunkerius ir kaupę konservuotų ananasų atsargas, pradeda garsiai skelbti „gerąją naujieną“ niekuo dėtiems žmonėms. Kam ta panika? Na, gerai, tarkim stresas mobilizuoja žmones, tačiau baimė mirti – ne pats geriausias skatinimas veikti. Rimtai, paskutiniai metai netinkami darbui ir kūrybai – kas skaitys tuose bunkeriuose? Negali planuoti ateities, gimdyti vaikų – viskam basta, finito, kaput. Prisiperki maisto, vandens ir žvakių, užsidarai bobutės rūsy ir viso gero, pasauli. Arba pasiimi vartojamąją paskolą (juk grąžinti nereikės, nebus kam!) ir keliauji pasaulio pažiūrėti: dar kartą pasimėgauti tikru itališku tiramisu, sulapnoti midijų puodą ir išgerti geriausio vyno pasaulyje – bus patys geriausi prisiminimai ten, kur mūsų nėra.

Deja, nebuvo pranašo, paskelbusio pasaulio pradžią – nebus ir to vienintelio paskutinio šauklio. Vieno nebus – jau dabar jų tūkstančiai. Kiekvienas su savo teorija. Sakau, pasaulio pabaiga – neišaiškinta paslaptis, kurią būtina atskleisti. Prieš tai reikia rasti Gintaro kambarį, žinoma.

Vienok paslaptys yra bjaurus dalykas. Kai viską žinai – neįdomu, kai nežinai nieko – tiesiog nuobodu, o kai kažkas nuo tavęs slepiama – erzina. „Kokios dar paslaptys gali būti šeimoje?!“ – klausia teisieji, skeptiškai vertinantys, kad paslapčių esama ir dėl šventos ramybės. Juk tik dėl to sergantys suaugusieji nenoriai dalinasi rūpesčiais su pagyvenusiais savo tėvais, prasilošę ar prasiskolinę pluša už tris ir net necypteli apie tai, kad šiandien uždirbtų pinigų nebebuvo jau vakar. Paslaptys kartais turi likti neatskleistos.

Ir vis dėlto tau nesiseka, jei žmonės mėgsta patikėti savo paslaptis. Vargina. Netgi įpareigoja – kiekvienas už paslapties atskleidimą tikisi gauti kažką mainais. Kaip aš galiu tavimi pasitikėti, jei tu neturi ko prarasti? Kaip pasakojime apie žmogelį, kuris norėjo pasiskolinti pinigų iš banko – šis paprašė užstato. Vėliau, kai bankas pasiūlė pasidėti indėlį, žmogelis atsakė, gerai, bet koks bus jūsų užstatas? Taip ir žaidžiama. Tokia poniutė atsidūsta ir sako:

– Žinai, iš tiesų mano bobutė gyva, bet man reikėjo kelių dienų sodo namelį perdažyti, tai aš ir sumelavau darbe…
– O mano draugė, jei kas paskaičiuotų, faktiškai jau palaidojo penkias močiutes. Niekam neįdomu, žinok, – pašnekovė užverčia akis.
– Taip, taip, manoji šitaip per kelerius metus visas sanatorijas apvažiavo, nors iš gimtųjų Velikuškių gyvenime kojos neiškėlusi…, – patikslina ponia.
– Tiesą sakant, tos penkios močiutės – mano, – teškia kortą draugė.
– Na, ten net ne mano bobutė…
– Septynios močiutės!

Moteriškės akimirksniu nutyla. Sujunka. Paslaptys viena kitos vertos, sąmokslas pasirašytas.

Kartais geriau nežinoti. Ramiau miegasi. Todėl vaikai slepia saldainius ir prastus pažymius, vyrai – gražias bendradarbes, siuntinėjančias meilės žinutes į darbo telefoną, žmonos – gerbėjus, dovanojančius gėles, ir tikrąsias naujų pirkinių kainas (nes normalus vyras niekada nesupras, kaip galima išleisti penkis šimtus litų bateliams). Protingi ir atsargūs nesipasakoja erotinių sapnų, keistų įpročių ir manijų, slapčiausių baimių, atsineštų iš vaikystės. Suvynioja visas įmanomas paslaptis ir užkelia ant spintos. Proanūkiai gal atras, jei nebus pasaulio pabaigos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s