Patyliukais

Už žalių pakraščių, galbūt tarp pėdos skliauto ir aukštakulnio batelio kulno, ar tarp sienos ir atremto veidrodžio voro neriamo tinklo akutėse, būtinai tarp drabužių parduotuvės matavimosi kabinų aksominių užuolaidų klosčių ir, taip, ten, kur tūkstančiai cukraus kristaliukų lydosi į vientisą saldumą, o laimo skiltelė palaimingai murkdosi kokteilio burbuliukuose, pakimba paprastas buvimo džiaugsmas. Kai begalė smulkmenų susideda į neaprėpiamą mozaiką ir užgniaužia kvapą. Buvimas. Toks. Pirštų galiukais. Plačiais rankų mostais. Giliai įkvėpiant vakarą ir iškvėpiant juoką. Braukiant ašarą, netikėtai ištryškusią, ir ramiai sakant, kad “nieko tokio, tai iš laimės”. Apima toks jausmas, kad pasaulis gali pasibaigti, nebus gaila. Ir neskaudės, kodėl turėtų? Tik gal mintis išsprūs, kad šitiek gerumo dar gali būti, ir ne lašas, ne sauja – tiek, kiek reikia, kiek norisi, o širdys visada nori daugiau, nei leidžia protas, nors ir šis kartais užspringsta skaičiavimais ir rytojaus orų prognozėmis, kol nelieka nieko kito, kaip gyventi čia ir dabar, mėgaujantis kiekviena akimirka giliai, su visa jėga. Kad ir kosmoso – turint tiek energijos visatos smagračiams neturėtų būti sunku paaukoti bent mažą dalelytę žmogaus laimei. Juk tiek nedaug reikia, ar ne? Tiesiog. Būti.

 

Advertisements

3 thoughts on “Patyliukais

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s