Alyvmedžio lova

Publikuota Verslo klasėje, 2012 m. birželio numeryje.

Aš nežinau, ką jaučia vyrai. Būtų keista, jei žinočiau. Nekeista tik viena – ką jaučia moterys aš irgi menkai tenutuokiu. Viskas atrodo nepastovu ir laikina kaip plunksninio debesies forma. Būna dienų, kai nesu įsitikinusi tuo, ką jaučiu pati. „Mano širdis man per didelė, netelpa į krūtinės narvą“, rašo Sigitas Parulskis, atsidūstu – jis ir vėl arti tiesos.

Jaučiuosi kaip daiktas. Mane galima kilnoti, paversti ant šono, retkarčiais nuvalyti dulkes. Nieko nejaučiu ir nieko neskauda. Tik kaip šventųjų paveikslams kartais mistiškai byra ašaros iš ten, kur galėtų būti daikto akys. Sakau, nuneškite prie progos pašventinti – blogiau nebus. Verkiantys daiktai – kažkas nenormalaus, tokiems vieta tik tvankioje palėpėje. Stovėčiau sau graudi, musės aplinkui bimbtų ir gal toje tyloje išgirsčiau, kaip plyšta Tarkovskio voratinklis.

Kai į širdies mechanizmą įkiši varžtą, kurio ten neturėtų būti (ar šiame gyvenime kas nors skaito instrukcijas?), viskas užstringa. Girgžt ir nebeveikia. Jei pridėtumei ausį, girdėtum traškią dūzgesių ir atodūsių muziką, kurią kartais groja įkaitęs automobilis užgesinus variklį. Tik tiek. Nenaudojami daiktai kartais prisimena jaunystės dienas ir patys pradeda tyliai girgždėti, šiūrenti, klapsėti ir leisti kitus garsus. Tarsi vėl būtų gerose rankose.

Gal sudruskėjau ar persimirkiau Egėjo jūroje – ten vanduo sūresnis, todėl lengviau plūduriuoti vandens paviršiuje ištiesus rankas ir kojas kaip jūros žvaigždė. O gal tai buvo vienas nedaugelių atvejų, kai ėjau tau iš paskos… Tu atsisukai į mane ir aš pavirtau druskos stulpu. Dabar aš statula. Kaip muziejuje. Prašau neliesti rankomis. Galima tik žiūrėti, nors, kai žiūrite, užsimaukšlinkite savo sąžinę ant akių, kad nematytumėte to, ko nėra, ir negalvotumėte to, ko nebus.

Vieną dieną šis muziejus užsidarys. Nėra nieko amžino ir stabilaus. Varžtas jau neturėtų įaugti – iškrito, ir liko širdy tokia visai nieko skylutė. Galima ką nors pakabinti, kad ir kobinį su lašinių paltimi – vėjui pučiant tingiai supuotųsi, o skylutė tyliai švilptų… Jau galėčiau rašyti knygelę, kaip namų sąlygomis pasigaminti vargonus. Žinia, moterų širdys yra geriausia medžiaga skobti muzikos instrumentus.

Prisigalvojame pūkuotų dalykų, pilnos ausys vatos – visi rėkia, niekas negirdi. Moterys eina paverkti, vyrai – dar vieno bokalo alaus. Jos – į drabužių parduotuves arba kirpyklą, jie – į barą, kazino ar žvejybą. Kaip jautiesi, klausia. Trukt trukt pečiais, tikriausiai gerai – ne gi dabar pradėsi visas bėdas pasakoti. Nei šis, nei tas, nors labai lietuviška.

Kai sutikau Faustą, jis keliavo savo aštuntąjį pragaro ratą. Neatrodė labai laimingas, greičiau kaip vėjo ištaršytas debesis: barzda neskusta, marškiniai išsipešę. Nervingai kartojamas „viskas bus gerai“ tik dar labiau kurstė nelaimės nuojautą. Tai kam reikėjo tiek prisidirbti, kad virš galvos pakibtų milžiniška negandos kraitė?

Faustas ir šįkart nežinojo atsakymo. „Turiu eiti“, burbtelėjo nei šį tą, nei tą. Mano draugas jau seniai nežinojo, ar belaukia jo kuri nors moterų. O juk ar tik ne praėjusį pavasarį, linksmai juokėsi, kad Lietuvoje vienam statistiniam vyrui tenka viena su trupučiu statistinės moters. „Tai reiškia, – bičiulis oriai besteldavo pirštą į dangaus pilvą. – Tai reiškia, kad aš galiu turėti ir žmoną, ir meilužę“. Turėjo, ir ne vieną. Tačiau palanki statistika ne visada nulemia sėkmę.

Išties kartais ir pikta, ir liūdna, kad dievai susiruošia juokauti ten, kur mums be galo rimta. Ar čia mes pernelyg susirūpinę? Hmm, o jeigu būtų atvirkščiai – dievai planuoja, žmogus juokiasi… Kas čia gaunasi – blogiausiu atveju, ragai ir kanopos. Tokiu atveju Faustas neturėtų galvosopio, tačiau vis dėlto harmoningame pasaulyje, tame, kur pirma juokiasi žmogus, kiekvienai moteriai tektų po vieną vyrą ir vieną pusvyrį, arba du mylimuosius. Mažiausiai.

O ko ne idilė – tai, ko nesugeba vienas, du tikrai sugebės, kaip ten sakoma, kur du stos, visada daugiau padarys. Aha, vienas verda kavą, kitas perka keksiukus. Vienas masažuoja pėdas, kitas – galvą glosto. Žiū, gal kuris ir indus išmoktų plauti. Jei dviese susimestų, ir sabalo kailiniai išeitų, ne tik krištolo kurpaitės. Apsaugok, dievuli, nuo tokios laimės. Jau verčiau moteris liktų niekieno nemylima, nei turėtų du mylimuosius.

Vyrai nemoka dalintis, vieną dieną pradės plėšti kiekvienas į save. „Aš padarysiu tave laimingą, tik tu būk mano“, sakys vienas. Kitas: „Jei mane paliksi, aš neišgyvensiu!“ Ir kniauks, įsivaizduok, abu po langais, kaip katinai per morčių. Būtų viduramžiai, galėtų santykius dvikovoje išsiaiškinti, bet viskas priklauso tik nuo princesės įgeidžio – taip, moters pasirinkimo.

Antrą viešnagės Lietuvoje vakarą svečias iš Lenkijos (man tie lenkai visada atrodo besą arčiau riterių, t.y. viduramžių), pastatydamas tuščią stiklą ant stalo išvyniojo išminties skiautę – vyrams atrodo, kad jie renkasi moteris, nors iš tikrųjų esą kitaip: „Moterys pasirenka mus“. Aš jau nesistebiu, kad didžiausia reklamos produkcijos dalis skiriama būtent moterims – jos yra tos, kurios renka ir renkasi. Amžinos „uogyčių ir žolelių“ rinkėjos, basomis atitipenusios iš senojo laiko.

Dabar ir čia. Kartais atrodo, kad viskas, kas gyva, kas lekia šuoliais, kelia beprotišką kraujospūdį ir adrenaliną, susikraustė į sapnus. Gyvenime nebeliko nieko, jokio rytojaus. Absoliučiai. Sėkmingo gyvenimo ekspertai rodo krūminius dantis ir ploja katučių: jei nori turėti tai, ko dabar neturi, pradėk daryti tai, ko nedarai. Genialu. Tik yra mažutė problema, tokia niekinga problemytė – kaip sužinoti, ko iš tikrųjų nori?

Sako, vyrams reikia pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Kelio gairės nubrėžtos, tik imk ir daryk. O ko nori mergaitės?.. Jaustis saugiai, būti mylimos ir geidžiamos, pačioms mylėti ir geisti be proto, kad nuo vieno prisilietimo ristųsi viską šluojanti banga, kad vyro glėbyje jaustųsi pačios gražiausios ir lengvos kaip gulbės pūkas, kad negalėtų širdis nuo širdies atlipti, kad skausmas smelktų iki pragaro, kai protas norės įpiršti savo tiesą – kvaila būti kartu…

Odisėjas savo moteriai įrengė amžiną miegamojo lovą ant alyvos kelmo. Vienu mostu įšaknino ir įžemino santuokos sakramentą. O juk galėjo nenukirsti medžio, įsivaizduok, guli lovoje, o tau alyvmedžių žiedlapiai į plaukus byra kiekvieną pavasarį. Ir kiekvieną pavasarį gali įsimylėti iš naujo ir iš naujo. Gal nustotų širdis druskėti ir vėjas švilpauti…

Ar galima gyventi be aistros, tiesiog iš inercijos? Kaip dainuoja „Nine inch Nails“, aš galiu matyti ateitį, nes kartoju tą pačią rutiną. Ir išties – nieko naujo. Užsimiegojusi trinkteliu į lovos kampą, bus dar viena žavi mėlynė ant blauzdos. Kitą rytą į tą patį kampą trinkteli vyras. Riaumoja iš skausmo: „Kas ją čia pastatė?!“ Tu, brangusis, tu… Taip va ir gyvename, neturėdami žalio supratimo, kaip jaučiamės, kur einame – bet ore toks sodrus alyvmedžio kvapas, kad nejučiom išsikraustom iš proto, o vidiniai žvėriukai palieka narvus. Kas uždarys?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s