Publikuota Verslo klasėje, 2012 m. Rugsėjo numeryje.
Tik tak, tik tak. Kiekvienas laikrodis, kuris tiksliai ir nesustodamas rodo laiką, yra geras – nesvarbu, kiek jis kainuoja, nes tikroji daiktų vertė retai kada priklauso nuo paties daikto. Apsitrynęs pieštukas iš pirmagimio penalo, išaugta vaikystės suknelė, ar kitas mielas praeities daikčiukas būtų – sukaupiame emocijų ir prisiminimų lagaminą ir tempiame paskui save, net jei niekur nekeliaujame. Tai vadinama sočiu ir sėsliu gyvenimu. Ar nepabodo?
Absoliučiai visose traukinių ir autobusų stotyse kabo milžiniški laikrodžiai. Tik keliaujantiems svarbus laikas – visiems kitiems jis turėtų būti mažiau reikšmingas, ne toks mirtinai degantis. Ir kai Milane esančioje Garibaldi stotyje leki paknopstomis, visoms švieslentėms spiegiant, kad tavo traukinys tučtuojau pajudės, labai aiškiai supranti, kad kažkur ten, namie likusiems ir ramiai ant sofos sėdintiems žmonėms visiškai nieko nereiškia laikrodžio rodyklės stuktelėjimas į dar vieną padalą.
Tik minutė. Valanda. Atrodo, niekas nepasikeičia per tokį trumpą laiko tarpą. Ar tikrai? Juk laikas eina į priekį, nieko nelaukia – tai kodėl mes stovime ir nieko nedarome? Daugybę kartų rašiau, kad gyvenimas trumpas, kad reikia naudotis pasitaikiusiomis galimybėmis, kad reikia „a posse ad esse“ ir „carpe diem“, o pati… Kai drėbtelėjo galimybė keisti savo nusistovėjusią rutiną, pasijutau kaip sustabarėjęs zuikutis prieš nuodingos gyvatės akis. Tokia klampi būsena dažniausiai patiriama sapnuose – kai nori bėgti, bet visa aplinka kabinasi į kūną ir supranti, kad bėgi vietoje, nė kiek nepajudėdamas į priekį.
Kas blogiausia, net iš paties baisiausio sapno galima pabusti, o realybėje, pasirodo, žmonės taip greitai nesikeičia ir nekeičia. Daug gerų ir blogų dalykų šiame gyvenime padarome iš įpročio ar inercijos – taip patogiau, mažiau skauda. O verstis kūlversčio stebint miniai žmonių nėra lengva. „Štai aš dabar apsimesiu, kad negirdžiu ir nematau, taip, nusisuksiu, o dar geriau užsidarysiu duris, susirangysiu savo jaukiame buvime ir būsiu ramut ramutėlė, manęs niekas neliečia, aš juk nieko nedarau, taigi, viskas yra labai labai gerai, aš čia saugi, turiu visą amžinybę, taigi išlįsiu, kai viskas nurims…“ – ar ne taip samprotauja sraigė, susidūrusi su netikėta kliūtimi savo lėtame kelyje?
„Lengva tau kalbėti“, – numoja ranka miela draugė, žinanti, kad mano daugžodystės medis dar nedavė apčiuopiamų vaisių. Trukteliu pečiais, žinoma, kad vėjus tauzyti nėra sunku. Išsižioju – žvirbliai skraido. Gerai, kad niekas neužbūrė, kaip toj pasakoj, kur su kiekvienu žodžiu rupūžės iš burnos krito. Viaukt! Vis dėlto pasakotojai buvo savotiškai teisūs – mūsų ištariami žodžiai gali priminti bet kokį daiktą ar gyvį. Pavyzdžiui, šiandien ypač daug šnekančių sraigėmis – šneka ir šneka, žodžiai tįsta ir šlepsi, bet niekas savaime nepasidaro, rezultato sulauksi, duokdie jei sulauksi, po kelerių metų.
Būna žmonės didžiąją gyvenimo dalį paprasčiausiai pramiega – koks skirtumas, užsimerkę ar atviromis akimis – ir kas blogiausia, pučia į ūsą ir to nepripažįsta. „Viskas gerai“, burbteli ir atgal panyra į vaškinį letargo miegą. Tsss! Nežadink mūsų, mes nenorime nieko keisti. Nes kalbėti visada yra lengviau, nei daryti, o kas mums – sakau, žvirbliai skraido. Nesiutink, iš saldaus miego pažadinti žmonės būna pikti.
Jūs irgi puikiai žinote tą jausmą, kai norisi kaip įmanoma tyliau išlipti iš lovos naktį. Rodos, paprastas veiksmas, bet reikalauja nežmoniškų pastangų ir įtampos. Kiekvienas tavo krustelėjimas, rodos, pakeičia šalia miegančio kvėpavimą – įsitempi kaip gimnastas, pusiau pakibęs virš lovos krašto, klausaisi. Kiekvienas minkštas tavo pėdos žingsnis dunskteli į kito sapną, ir jis bet kurią akimirką gali pabusti. Mes taip dažnai nenorime žadinti kito… Temiega. Tegu nemato, negirdi ir… nepyksta.
Atsimenate, buvo tokia Šacherezada, sugebėjusi rūsčiam karaliui sekti istorijas tūkstantį ir vieną naktį. Labai romantiškai skamba – tūkstantis ir viena naktis – o pagalvojus visai nemenkas laiko tarpas, beveik treji metai. Per tuos metus Šacherezada pelnė karaliaus palankumą ir meilę, įrodė savo ištikimybę ir pagimdė jam tris sūnus. Nenuleido rankų ir nepasidavė, išties stebuklinga moteris. Kad man šitaip…
Iki šiol stebiuosi, kokiais aliejais patepamos moters įsčios ir vyro smilkiniai, kad šis randa kelią namo, o ji atpažįsta savo lemtingąjį tarp daugelio kitų. Kaip moteris geba laikyti vyrą prie savęs, kaip jį prisijaukina ir pririša nematomais saitais, vedybų pančiais, kūdikio verksmu ar kočėlu. Kaip du žmonės susiklijuoja, kaip jie kantriai šlifuoja nesutampančių detalių kampus, kad neliktų nė plyšio. Absoliutus laimės vakuumas. O ką sakyti, kai laimingos moterys pritraukia sėkmę savo mylimiems vyrams, tačiau būna negailestingos tiems, kuriems nebenori turėti galios širdimi, kūnu ir kvėpavimu. Nesuprast moters: viena ranka glosto, kita – duria; pati kanda – pati verkia. Mistika ir tiek.
Stebuklingi paprasti dalykai. Kai vyras pasako, jog dėl moters nuvers kalnus, o jei reikės – ir pasaulį apsuks. Kai moteris jaučia beprotišką jaudulį žiūrėdama, kaip mylimas vyras valgo jos paruoštą maistą. Kai jis nesiliauja kartojęs: „Dievinu tave“, o ji atsako – tai tu esi mano dievas… Kai nustojama žiūrėti į tai, kaip gyvena kiti, ir susikoncentruojama tik į savo mažą spalvotą pasaulį – nes pavydėti kitiems gražesnio gyvenimo dažnai reiškia paneigti, kad ir tu taip galėtum.
O kaip būtų lengva, jei turėtume mažiau… Gal daugiau jaustume ir galėtume. O dabar – susivynioji į buitį, apsilipdai nuosavybės ir žemės dokumentais, prisiperki taurių raudonam vynui, pietų servizų, patalynės – gal net neperki, aplinkiniai dovanoja, nes kažkaip nepadoru gyventi be… bulvių tarkavimo mašinos… Ir kas toliau? Gyveni, žmogau, kaip Guliveris, tempiantis Liliputijos laivus… Tie maži dalykai turėtų būti nereikšmingi, bet jie sukuria gyvenimo sunkį – tai, kas spaudžia prie žemės paviršiaus. Nevalia skraidyti.
Nieko nepadarysi. Reikia ir batų, ir penkiolikos suknelių, pūkinės pagalvės ir atsarginės padangos dviračiui. O kiek dar šlamšto sukaupiame tiesiog pasyviai gyvendami, bet negali sraigė be savo pūsto namuko – daiktai įrėmina mūsų silpną ir neapsaugotą būtį. Gali viską išmesti, nusilupti buitiškumą ir akimirksniu pasijusi pažeidžiamas, nuogas. Pirmas kartas visada baisus, bet, jei nori atsiplėšti nuo žemės, teks kažką daryti.
Viskam savas laikas, sako jis. Kažkodėl darosi pikta, totemai iš įsiūčio staugia. Viskam savas laikas. Taip kalba ir sraigės, lėtai tempdamos savo naštą be skubos, atsargiai tyrinėdamos aplinką ir situacijas. Jos tikrai niekada nebūna spontaniškos. Sraigės skaičiuoja, žymisi pliusus ir minusus. O laikrodžiai tiksi. Šią akimirką kažkuriame žemės kampelyje du turistai pavėluoja į traukinį ir lieka šnopuoti tuščiame perone.
ashtroka 