Pi gyvenimas

74 skyrius

Atlikdavau religines apeigas, kurias pritaikiau prie aplinkybių: vieno asmens mišias be kunigų ar pašventintų komunijų, daršanus be murti ir pudžas su vėžliena vietoj prasado, ištikimybės Alachui aktus, nežinodamas, kurioj pusėj Meka ir nelabai mokėdamas arabiškai. Tai mane ramino, iš tikrųjų ramino. Bet buvo sunku, ak, kaip buvo sunku. Tikėti Dievu – tai atsiverti, tai atsiduoti savieigai, visiškai pasitikėti, tai laisvai mylėti – bet kartais būdavo taip sunku mylėti. Kartais man širdis taip apsunkdavo nuo pykčio, vienatvės ir nuovargio, jog manydavau, kad ji pasieks patį vandenyno dugną ir niekad daugiau jos nebeiškelsiu.
Tokiais momentais stengdavausi pats save pakelti. Paliesdavau turbaną, kurį buvau pasidaręs iš marškinių likučių, ir garsiai tardavau:
– Tai Dievo kepurė!!!
Patapšnodavau kelnes ir paskelbdavau:
– Tai Dievo drapanos!!!
Rodydavu į Ričardą Parkerį ir garsiai sakydavau:
– Tai Dievo katinas!!!
Rodydavau į gelbėjimosi valtį ir šaukdavau:
– Tai Dievo arka!!!
Išskėsdavau rankas ir pareikšdavau:
– Tai plačios Dievo valdos!!!
Rodydavau į dangų ir garsiai sakydavau:
– Tai Dievo ausis!!!
Ir šitaip sau primindavau egzistuojant kūriniją ir savo vietą joje.
Tačiau Dievo kepurė vis nusivyniodavo. Dievo drapanos ėjo skutais. Dievo katinas buvo nuolatinis pavojus. Dievo arka – kalėjimas. Plačiosios Dievo valdos lėtai žudė mane. Neatrodė, kad Dievo ausis būtų klausiusi.

Pi gyvenimas, Yann Martel

Labai laukiu šio filmo. Labai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s