Kepiniai

Aš nežinau, ką daryti su tais pomėgiais. Rodos, kas kartą lankantis parduotuvėje mes perkame sviestą. Ir vis dažniau pastebiu, kad tuoj pasibaigs cukrus, o miltai vos atsiradę lentynoje kažkur pradulka. Kiaušiniai? Kažkoks nesusipratimas – pradėkite pakuoti po 20 vnt, ačiū. Nors ne, nereikia tiek daug – eidama pirkti cinamono, prigriebsiu dėžutę.

Šiandien nusipirkau fantastišką kepimo popierių. Jis toks traškus ir rudas, kad plėšdama reikalingo dydžio lapą, patyriau mažutį džiaugsmą. Ir tie meduoliai, kuriuos dabar kepu ant tos saldžios tobulybės, atrodo pasakiškai, net jei trys kraštiniai truputį apdegė (aš juos paslapčiomis suvalgysiu ir niekas nepastebės).

Kai kepi, būna šilčiau. Ne tik namie – atrodo, kad ir kaimynai labiau šypsosi ir dažniau sveikinasi, o kieme sutikti šuniukai neloja, linksmai šokinėja ir painiojasi po kojomis. Turbūt užuodžia.

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s