Vanduo

Sukiesi sukiesi, išsisunki kaip obuolys sulčiaspaudėje ir staiga nebesupranti, ko vaikštai pikta. Ir viskas pradeda erzinti. Erzina prie batų padų limpantis sniegas, taip bjauriai ištirpstantis po darbo stalu, erzina purvinos grindys, kurias tenka valyti kas kartą kam nors atėjus iš lauko, ir pėdkelnės po džinsais nervina, nervina, kad šalta ir turi rengtis kaip bobutė Novosibirske, einanti atsinešti malkų iš pašiūrės ar, neduokdie, nusilengvinti į būdelę, ir nervina žmonės, kvaili ir tie normalūs, bet su kvailais klausimais. Ir tada diena kažkur prakiutina pro šalį, nes pasaulis mato, geriau nekliudyti ir po kojomis nesimaišyti.

– Paimsiu tave po darbo, ok?

Nesipriešinu. Man visada reikia bent trupučio dėmesio, kaip kad orchidėjai vis reikia trupučio vandens, kad galėtų iš lėto auginti naujus lapus ir palaikyti jau išskleistus žiedus. Aš kartais pykteliu, bet vis tiek glaudžiuosi.

Grįžtu, prisileidžiu vonią vandens ir pasineriu. Guliu, šylu. Oda minkštėja, su kylančiais garais nuo kūno atsiskiria blogos mintys. Jaučiuosi vis geriau ir geriau. Ir visada taip – jei kas nors ne taip, eik plauti indų, šluostyti dulkių, pagaliau skalbti mylimus marškinėlius rankomis. O geriausia – prisileisk karšto vandens į vonią ir pasinerk.

Ta proga, senų maudymosi kostiumėlių klasika. Šita faina, fotografuota 1900 metais:

Reklama

Įrašo “Vanduo” komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s