Vatinka

Publikuota Verslo klasėje, 2012 m. Spalio numeryje.

Kieme bumbsėjo kamuolys. Greičiausiai kaimynų vaikis. Strazdanotas ugniaplaukis, su parako užtaisu širdyje. „Užaugs banditas…“, tarstelėjo buto šeimininkė. Patinka? Nelabai. Vaikis patinka, vieta nebloga, bet šitas butas, prikaupęs praeities įrodymų ir dvelkiantis buvusio nusikaltimo nuojauta, deja, nepatinka visai.

Iki šiol nesuprantu, kodėl žmonės išnuomoja savo namus su jiems patiems nereikalingais daiktais – gaila išmesti, gal dar pravers? Pilna sekcija tarybinio porceliano, knygų lentynoje visa „Drąsiųjų kelių“ kolekcija – kur dėsiu savo knygas, ant grindų ar po lova? Ar sakyti, kad virtuvėje riogso stirta lėkščių su „auksiuko“ pakraščiais, o riebalais nutaškytos sienos vis dar mena močiutės keptus bulvinius blynus 1976 m.

Prieškambario spintos durys, užklijuotos keturkampiais užantspauduotais popierėliais, traukia žvilgsnį kaip magnetas – ar ištvers mano smalsumas, nepakrapštęs jų kurią dieną. O vonios kambario veidrodis toks nepakeliamai šaltas, dar minutė ir įtikėsiu, kad parklupusi ant grindų ir pagrabaliojusi po vonia rasiu apkrešėjusį mėsininko peilį…

Apsilankiusi tokiuose butuose kas kartą atsargiai varstau spintas ir stalčius, nežinia kieno lavoną gali rasti. Menu, kaip kurdinausi pirmajame nuomuotame bute, kiek tyro džiaugsmo ir savarankiško gyvenimo jaudulio buvo… Bet atvažiavo buto šeimininkė – tokia pražilusi turbo senučiukė su Brežnevo antakiais, su tokiom ir pats velnias bijo riešutauti. Tik įžengusi pro duris paklausė, kur jos „vatinka“. Stovėjau kaip įkalta ir nuolaidžiai stebėjau, kaip moteriškė rausiasi po mano jau apgyvendintas spintas. Kone dvilinka sulindusi į batų dėžę pradėjo bumbėti dėl nerandamų žieminių batų ir tik nužvelgusi mano, anot jos, „arkliškas pėdas“ nusprendė, kad aš jos batų sunešioti tikrai negalėjau. O „vatinka“, ačiūdie, atsirado ir tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai mačiau burbančią senolę.

Kito būsto jau kitame mieste šeimininkė su užsidegimu vis siūlėsi remontuoti – vieną dieną „griovėm“ sieną tarp vonios ir tualeto, kitą kartą – „lipdėm“ naujas plyteles virtuvėje. Tačiau remontas taip ir neprasidėjo, kol vieną dieną po pasiūlymo persikraustyti laikinai į jos namus, kad būtų galima pradėti tą išsvajotąją pertvarką, mes pranešėme, kad išsikraustome gyventi kitur. Vos tik išvežėme daiktus, kitą dieną užsukau sutvarkyti buto – nežinau, gal koks fengšui į kampą spaudė, kad reikia bent grindis išplauti ir palikti mažiau pėdsakų naujiems gyventojams. Kur tau… Butas pasitiko nerakintomis durimis, o į mane sužiuro dvi nustebusios lubas gramdančio darbininko akys – buto šeimininkė pagaliau pradėjo remontą.

Tie, kurie bent kartą nuomuojosi butą, papasakotų ne vieną istoriją. Mano draugė studijų metais prisiglaudė kambarėlyje pas žmones. Keliems mėnesiams tik – paprasčiausiai neištvėrė šeimininkų noro bendrauti, nors šie lyg ir nieko blogo nedarė, net gėlių įteikė mokslo metų pradžios proga. Kitai buvo pasiūlyta vakarieniauti kartu su šeimininkais ir net kelis kartus tėviškai pasibarta šiai ne laiku grįžus namo.

Labiausiai nepasisekė draugui Mykolui. Buto šeimininkė lankydavosi spontaniškai, iš anksto neįspėjusi. Pati nurašydavo vandens skaitiklių rodmenis, profilaktiškai pasitarškindavo po puodus, o sykį užgriuvo į svečius pačiu netinkamiausiu metu, kai Mykolas intensyviai, net išpiltas prakaito ruošėsi istorijos egzaminui su šviesiaplauke kurso drauge. Sako, ne kiek gėda, o pikta buvo – geraširdė šeimininkė paskaitė ilgą moralą apie dorą ir skaistybę bei tokią istorijos mokymosi žalą nesubrendusiems jaunuoliams.

Tačiau galima suprasti žmones, kurie savo namus patiki svetimiems. Jiems neramu, ar nuomininkas neplėšo tapetų ir negesina nuorūkų į virtuvės stalviršį. Atsibundi naktį, išpiltas šalto prakaito, o kas žino, gal tas nedorėlis dabar čiūžinėja ant parketo – reikia patikrinti. Dar baisiau tiems, kurie atiduoda nuomininkams visus raktus ir patys lieka svečio teisėmis, negi eisi kas kartą pasiklausyti už durų ar kaimynų klausinėti.

Aš irgi turbūt velnio vilnos velta. Kartą draugė paprašė užleisti savo rezidenciją, kol būsiu išvykusi. Padūsavau, akis pavarčiau ir sugniaužusi pirštus papurčiau galvą – atleisk, brangioji, mano namai yra mano tvirtovė, tačiau nelabai norėčiau kad kas garsiai įvardintų, kokie bjaurūs mano kaimynai, ypač tas iš dešinės, kuris fleita mokosi groti, kad mano buto grindys šaltos, o karšto vandens vonioje reikia laukti porą minučių. Mano namų netobulumas turi būti žinomas tik man pačiai. Gal dėl to butus nuomojantys žmonės kartais atrodo pikti – kažkas svetimas atėjo ir kasryt užmina ant tos pačios girgždančios lentos, mato aptrupėjusių lubų voratinklį ir kiekvieną kartą užkliūna už nelygiai suklotų plytelių.

Nors būna ir atvirkščiai: buto šeimininkai net susirietę giria savo namus. Taip, tik pas juos šildymo kainos yra įkandamos, kaimynai draugiški ir ramūs, tik šiaip nesikalba ir į pasisveikinimus neatsiliepia, vandenį galima gerti iš čiaupo, nes kažkada po namu tekėjo gydomųjų galių turintis šaltinis, ne, ką jūs, sienos ne dėl to pelija, o drėgmė yra privalumas – nereikia pirkti oro drėkintuvo. „Ir neišmeskite mano užuolaidų, – pagrasė moteriškė. – Šitas dar mano močiutė siuvinėjo, tautinis paveldas“.

Nereikia man tų užuolaidų – aš čia tik laikinai, kaip ir mes visi. Kad ir kiek nekilnojamojo turto šioje žemėje turėtume, mes visi esame nuomininkai milžiniškame Babilono bendrabutyje. Išsikraustysime taip pat, kaip ir atsikraustėme. Gal tik paliksime daugiau šlamšto ir sukauptų rakandų – juk taip žmonės daro, ar ne? Iki šiol nesuprantu, ar kas nors paskaičiuoja, kiek žmonėms reikia pagaminti naujų lėkščių ir puodelių, juk ne veltui sovietmečiu būdavo sudaromi gamybos planai ir terminai. Žmonės bandė įvesti bent kiek tvarkos žemiškame chaose, bet chaosas niekur nedingo.

Jis pasislėpė. Labiausiai chaosas mėgsta negyvenamus namus ir nuomojamus būstus. Jis įsirausia į spintas, apsėda ankstesnių gyventojų paliktus daiktus ir nesileidžia sutvarkomas. Tu gali jį užkelti į prieškambario spintos antresolę, išnešti į nenaudojamą rūsį, bet chaosas niekur nedings – tu išsikraustysi, atsikraustys kiti ir jie ras tas pačias praėjusio laiko nuolaužas, jas slėps, bet niekada negalės išmesti. Nes šeimininkai to neleis.

Išsikraustyti iš namų nėra lengva, ypač savo. Bet tai tik daiktai ir emocijos – susipakuoji dėžes ir išveži, o liūdesys vieną dieną praeina. Gerokai sunkiau išsikraustyti iš kito žmogaus širdies, ypač jei jis nenori nutraukti nuomos sutarties… Ir kad ir kiek gramdytum, šveistum ir plautum, išmestum nereikalingus daiktus ir norėtum palikti absoliučiai sterilią erdvę, kažkur ten, sielos ar širdies užkaboriuose lieka pamiršta „vatinka“. Belieka melsti, kad neateitų sunki žiema ir netektų drebėti iš šalčio, nes jau nebegalima pareiti ir visa, kas palikta, pasiimti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s