Ženklai

Aš juk rašiau ir kartojau, kad nėra kelio ženklų norinčiam pasiklysti. Nebeklaidžioju, į namus nešte neša: neatsispirti tai traukai prisiglausti, įsikniaubti, susisukti ir užsivynioti, susirišti plaukais, akių blakstienomis, pažadais ir planais planeliais planelyčiais. Tik vis stebiuosi ir pirštų galiukais tikrinu: “Ar tikrai čia tu?… kur taip ilgai užtrukai?…”

IMAG0505

Gaudyti kiekvieną žodį, kaip Rusų dramos teatre ir niršti, kad nesupranti visko, kas ten sakoma, pykti ant jaunojo Čiackij, kad šis įsisuka ant scenos:

Вон из Москвы! Сюда я больше не ездок!
Бегу, не оглянусь, пойду искать по свету,
Где оскорбленному есть чувству уголок…

ir suklupęs pro ašaras šaukia:
Карету мне, карету!

Netramdomai siūbteli  emocijų banga iki akiduobių ir persiverčia per žvilgsnio kraštą išdavikė ašara. Ir rodos, jau nesvarbu, kad salėje šalta, tirpsta rankų pirštai, o kraujospūdis voliojasi kažkur ant grindų.

Viskas visada praeina.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s