Vat buvo aštuoniolika, dabar bus devyniolika.
Na, jaunyn niekas neina, bet ir bėgti paknopstomis nereikia. Kada ateina tas lūžis, kai, užuot bandžiusi įtikinti naktinio klubo apsauginį apie tinkamą amžių, pradedi jį slėpti nuo visų, ir – kuo toliau, tuo labiau. Nepasakokite apie solidžius jubiliejus, jų dar nesimato ir nereikia čia gąsdinti, aga.
Vėl nusidažiau plaukus.
Kas vakarą paimdama vatos padelį makiažui valyti, įvertinu maišelyje likusį kiekį – kai baigsiu šitą pakuotę, jau bus pavasaris. Gal ir nieko šitaip matuoti laiką – ausų krapštukais, tarpdančių siūlu… a reikia naujo dantų šepetėlio.
Šiemet būtų gerai kaip nors šitaip, ramiai, šiltai, klausantis ežero laumių teliuškavimo…:
Pernelyg gerai jaučiuosi, turbūt priešgimtadieninė krizė dar neprasidėjo. Arba aš ją sėkmingai slepiu prigrūstoje spintoje, taip, toje pačioje, kurioje kas rytą nerandu ką apsirengti. Yra dalykų, kurie moterims su amžiumi nesikeičia.
