Karvės melžimo pradžiamokslis

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2012 m. Lapkričio numeryje.

Pieno lašas. Sklidinas sniego kvapo ir paslaptingo gyvybės pradžios saldumo. Ryžių dribsnis. Jūros druska. Trapūs mūsų būties pakraščiai – smulkiais pieno lašeliais nutiškęs kibiras ir balta skarele apsigobusi Didžioji Melžėja. Ta, kurios pirštai pradeda ir pabaigia pieno čiurkšlę. Tai, kas mums atrodo amžinybė, jai tėra vienas įgudusios saujos grybšnis. Čiurkšt! Čiurkšt! Taip skamba tikras gyvenimas.­

Žiūriu vaizdo klipą, kaip daili mergina it gulbė turškiasi pieno vonioje. Jos oda pasidengusi tokiu saldžiu spindesiu, kad, dievai mato, šveisčiau visus darbus į kampą ir pati mielai pasinerčiau į šilto pieno švelnumą. Atsidūstu, na, kas čia tėra – karštas vanduo ir koks penkiasdešimt litrų pieno, palyginus niekis su tais kibirais, kuriuos… Kadaise buvo gėda prisipažinti, nors ir dabar nėra labai smagu – aš moku melžti karvę. Na, beveik moku, į rankoves kaip Vasilisa Gražioji neprisimelžiu, tik pavargus neįgudusiems pirštų sąnariams, procesas išsitempia iki dvidešimt minučių, o karvės kantrybė pradeda sekti greičiau nei mano kibiras – pilnėti.

Bandau skaičiuoti, jau primelžiau kokį penkiasdešimt ar šešiasdešimt pieno kibirų per visą savo gyvenimą. Tikiuosi, šis kiekis nedidės ir jau nusipelniau savo pieno vonios, nes melžti karvę yra sunkus ir atsakingas darbas. Ar kada pagalvojote, kad karves dažniausiai, kone išimtinai, melžia tik moterys – motinos, gyvybės nešėjos ir šeimos maitintojos. Visiems reikia pieno – gyvenimo soties ir vilties.

Melžti karvę reikia mokėti. Galvoji, prieisi, paspausi mygtuką ir ji tau taip lengvai duosi? Ne, tokių atlapaširdžių karvių – kaip naivių ir patiklių mergelių – vienetai. Tikra karvė (ta, kur su ragais ir kanopomis) išpūtusi akis žiūri į tave ir tuščią kibirą įvertina kaip skanaus ėdalo galimybę, tačiau greitai suuodusi jį besant pilną vakaro dangaus, t.y. visiškai tuščią, niekinančiai nusisuka ir paskui save per žolę nusitempia žvangančią grandinę. Prie karvės reikia sugebėti prieiti. Kai kurios jų smaginasi pasileisdamos ratais – jei įsitrauki į šį žaidimą, situacija gali pasidaryti komiškai nekontroliuojama. Kažkuri judviejų pavargs pirma, tiesą sakant, pirmoji tikrai būsi tu.

Karvė gali tave apgauti ir pasinaudoti tavo pernelyg greitu atsipalaidavimu. Iš pradžių ji prisileidžia ir taikiai atstato glotnų tešmenį, o tą akimirką, kai jau pradedi stebuklingą melžimo procesą, ji žengia grubų žingsnį, užpakaline kanopa spirdama į kibirą, ir išdidžiai nueina. Vejiesi, o ką padarysi – kas pradėta, tą jau tikrai reikia pabaigti. Tačiau net ir aršiausia karvė yra nuginkluojama, kai patyrusios rankos liečiasi jos tešmens ir užtikrintai braukia nenutrūkstamas čiurkšles. Tik kvailosios įspiria į sklidiną pieno kibirą, šį išversdamos žolėn – stovi pikta, nusivylusi, rieškutėmis nesusemsi ir atgal nesupilsi, baltas pienas bergždžiai geriasi į žemę ir baltieji dobiliukai akimirksniui nublanksta tamsėjančioje pievoje.

Karvės mėgsta savas melžėjas. Tik joms raguotoji duodasi, stovi ramiai, saldžiai gromuluodama, net truputį prisimerkusi. Prie savos melžėjos karvė nekiloja kojų ir šiukštu nespardo kibirų, tik nepiktybiškai mosuoja muses ir bimbalus vaikančia uodega, kartais ja netyčia kepšteldama melžėjos petį ar skarelę, ir tik tokios nemokšos, kaip aš, gauna tiesiai akin. Karvės moko moterį kantrybės ir savotiško atkaklumo, kartais žiebdamos aštria kanopa į krumplius, kartais gąsdindamos savo vidine gyvuliška galia ir akivaizdžiais niekinimais, kai bandoma gudrauti ir ateinama melžti apsigobus patikimos melžėjos, močiutės ar mamos, skarele ar megztiniu. Tikros karvės niekada neapgausi.

Būta ir lemtingų melžimų. Dangumi plaukė tamsūs lietaus debesys, o namuose sukosi virpulingas laukimas – svečiai turėjo pasirodyti tuoj tuoj. Į lankas su tuščiu kibiru teko eiti man. Rodos, vėl matau tą akimirką, kaip į baltą pieno putą skardžiai dūžta paskutinės storos čiurkšlės, kaip į kiemą įsuka automobilis. Tą vakarą jis paprašė mano sesers rankos.

Praėjus septyneriems metams po bemiegės nakties, prigulus rupiam, vos kelių valandų miegui, perštinčiomis akimis ėjau vėl melžti karvės. Tas rytas rodėsi toks šaltas ir piktas, turėjau skubėti, o margoji vis nerimo ir suko ratus. Nenorėjo prisileisti svetimos, jos akimis, melžėjos. Tada nežinojau ko verkiu – ar iš įsiūčio, ar iš nevilties. Tą dieną mes laidojome juos abu. Didžioji Melžėja vienu grybštelėjimu pripildė sklidiną kibirą ir nė lašas žemėn nenutiško.

Nebenoriu melžti karvių. Simbolines, metaforines raguotąsias – galima ir reikia, tikrųjų – jau nebe. Išsitaškyt kaip kartais skauda dėl praėjusio laiko, kvailų klaidų, blogų pasirinkimų, neteisingų sprendimų, visko, ko galėjo ir nebūti. Piktas žmogus negali melžti karvės. Jei norisi staugti – stauk. Nagais į sieną, iltimis į dangų – daryk ką nori, kaip nori, bet niekada neik įtūžio kupinais kibirais prie gyvulio.

Raguota ar beragė, juodmargė, žalmargė, šėma ar neįprastai balta karvė žino savo vertę, žino, kad be jos pasakose netekėtų pieno upės ir mergelės netektų skaisčios odos. Melžti karvę tam tikrais laikais reiškė (iš)gyventi – turėti šilto viralo ir romią paguodą drėgnomis akimis tamsiame tvarte. Tai ji priverčia šeimyną kantriai pasninkauti ir laukti stebuklo. Aš tikrai žinau, kaip širdis verčiasi kūlversčio, pamačius, kad ilgai gulėjusi karvė atsistoja pievoje ir nulenkia raguotą galvą kažko, pasislėpusio dobiluose ir tuo vis dar nustebintą, palaižyti. Veršelio atėjimas reiškia, kad namuose ir vėl bus pieno ir grietinės, varškės, sviesto ir sūrio. Bet ar gali dabarties žmogus patirti tą džiugesį parduotuvės pieno skyriuje?

Džiaugsmas turėti ir dalintis, išeiti į lankas tuščiomis ir grįžti pilnomis rankomis. Būtent čia, už tamsžalių dienos pakraščių, tarp rąstinės sienos ir į ją atremto veidrodžio plyšelio, kur voras mezga tinklus, ir, taip, ten, kur tūkstančiai cukraus kristaliukų lydosi į vientisą saldumą, o braškės panyra į baltą pieną, pakimba paprastas buvimo džiaugsmas. Kai begalė smulkmenų susideda į neaprėpiamą mozaiką ir užgniaužia kvapą. Buvimas. Toks paprastas ir tikras, kaip vaikų gaudynės pievoje ir šilto pieno stiklinė su namine duona. Reikia taip gyventi – visų pirštų galiukais, atvirais delnais, plačiais rankų mostais. Giliai įkvėpiant vakarą ir iškvėpiant juoką.

Ir ašarą reikia braukti netikėtai ištryškusią, ramiai sakant, kad „nieko tokio, tai iš laimės“. Net jei apima toks virpantis jausmas, kad pasaulis gali pasibaigti, kažkur lieka tvirtumas – nebus gaila. Ir neskaudės, kodėl turėtų? Tik gal mintis išsprūs, kad šitiek gerumo dar gali būti, ir ne lašas, ne sauja – tiek, kiek reikia, kiek norisi, o širdys visada nori daugiau, nei leidžia protas, nors ir šis kartais užspringsta skaičiavimais ir rytojaus orų prognozėmis. Melžėja pasilenkia prie kibiro ir atremia kaktą į šiltą karvės pilvą. Dabar nieko nėra, tik pieno čiurkšlių skambesys.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s