Gabija Grušaitė “Neišsipildymas“

Viena iš nedaugelio knygų, kurios supančioja saldžiais kimbančiais voratinkliais, kai perskaičius puslapį gali jį vėl pradėti skaityti iš naujo, nes pernelyg paskubėjai ir prašokai keletą žodžių, todėl nieko neatsimeni ir nesupranti, iš kur tas Džamalis išdygo, bet patiki juo tą pačią akimirką ir nueini iš paskos, kaip Ugnės už rankos vedama Rugilė.

“Mano Švenčiausioji Trejybė, pirmoji meilė, pirmasis seksas, manęs atsižadėjo ir jaučiausi laiminga, nes žinojau, tikrai žinojau, kad būsiu mūza, man tereikia tylėti ir būti. <…> man nereikėjo vyro tam, kad būčiau užpildyta. Man reikėjo kur kas daugiau. Reikėjo žmogaus, nuo kurio žvilgsnio griūtų sienos“.

Jei aš taip mokėčiau rašyti, galėčiau susitaikyti su autorės ilga nosimi. Ar vis dėlto pirma turi būti nosis, o jau tada talentas?

“Kasdienybė sunarplioja saugų voratinklį, kuriame susisupame į kokoną ir pakimbame virš bedugnės. Rutina yra sudaryta iš ketvirtadienio vakaro pietų, fotosesijų savaitės, trumpų draugiškų žinučių internete, naujos gražios mergaitės, batų, nemiegotų naktų – galiausiai nebelieka laiko gyventi“.

Apie ką ši istorija? Sunku papasakoti vienu sakiniu. Tai galėtų skambėti: vienos mergaitės klajonės po pasaulį ir gyvenimą. Arba: jaunų žmonių vargas su įgimtais talentais, užsiaugintu jautrumu pasauliui ir be galo erdviomis meniškomis sielomis. Arba: kaip ji išsižadėjo jų sutikusi ją, Ugnę.

“Kažkada seniai seniai mano pasaulyje jis turėjo vardą, bet, kaip visi drakono nenužudę princai, pasakoje liko bevardis.“

Ir kas per lemtis būti tuščia, niekuo ypatinga vidutinybe, o tik pasuki už kampo ir tampi kažkieno ugnies skiltuvu – mūza.

“Neiškenčiau ir šokinėdama iš paskos pradėjau zyzti, kad noriu valgyti ir žinoti, kur einame. Užteko vieno jos žvilgsnio, kad nutilčiau, – buvau mūza ir turėjau išmokti kentėti alkį bei tyliai sekti paskui savo Viešpatį į pasaulio kraštą“.

“Man buvo vis vien, buvau mylima ir dievinama, o mūzoms to užtenka“.

Gyvi sapnai su kvapais ir garsais, išraiškingais vaizdais, nuo kekšiškos Nadios sidabrinių šermuonėlių uodegų iki padus svylinančio dykumų smėlio.

“…ji tepasakė, kad pasaulis yra vienas ir jis visas telpa į susapnuotą kvadratinį metrą“.

“Tikrame pasaulyje sunku būti su tais, kuriuos tau skyrė sapnas“.

“Vėliau susimąsčiau, kad daugelis žmonių taip ir įsivaizduoja gerą gyvenimą – švelnų slydimą paviršiumi be jokių emocijų. Lyg laimė būtų nepatirti skausmo.

Ir dar daug daug magiškų frazių, smingančių akmeniu į sielos dugną. Puiki knyga.

“Užsimerkiau ir pagalvojau, kad mielai dabar šukuočiau Vilką, džiaustyčiau rūbus, mąstyčiau, ką pagaminti vakarienei, plaučiau grindis ar blizginčiau veidrodį. Gimiau būti mūza ir sapnuoti įkvėpimą kitiems žmonėms, būti kasdienybės valdove. Kepti obuolių pyragą. Laukti, kol mane nusiveš slidinėti. Lyginti Ugnės marškinius. Skaityti knygas verandoje. Gražiai atrodyti nuotraukose, kabančiose ant mūsų namų sienų. Būti šalia, visada, kai tik reikia rankos, šypsenos ar lūpų“.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s