Justinas Žilinskas “KGB vaikai”

Tiesą sakant, baidžiausi šios knygos. Ir į pristatymą nueiti neradau laiko (tai darbai, tai teatras, tai…), ir knygų mugėje sukau ratus ir Justino specialiai neieškojau, tik su Ramune susidūrėme ir pasilabinome, o galiausiai prasibrovusi iki Aukso žuvų stendo, pakilojau knygą, pavarčiau ir pasijutau “nepakabinta”. Tas dialogas, kurį atsiverčiau, man visai nepatiko, o pirkti knygą tik iš draugiškumo… na…

Tada knyga pati atėjo, kaip iškeista mainais vietoj Sabaliauskaitės “Silva Rerum II” – tik paskaitymui, beje. Ir tada “KGB vaikai” mane užkabino nuo pirmojo puslapio. Pradėjau skaityti troleibuse važiuodama į darbą. Per tas 40 minučių įveikdavau apie 50 puslapių. Galiausiai knygą pabaigiau važiuodama traukiniu į Šiaulius. Ir?

Nebloga knyga, žinokite. Nebloga. Vieni ją skaito kaip detektyvą, kiti – labiau kaip kūrinį, nunešantį į prisiminimus. Man, kaip nelabai pamenančiai tuos laikus, nes augau kaime ir savaime natūraliai buvau apsaugota nuo tokių istorijų, didelio įspūdžio nebuvo – ne mano tie prisiminai, nors lyg ir čiupinėti, kažkur girdėta, skaityta, ar šiaip sapnuota, todėl “KGB vaikai” man tebuvo detektyvas.

Ir išties –  geras detektyvas. Vilniečiai ir kauniečiai alpėja atpažindami žinomas vietas. Vietomis man pačiai kirbėjo patikrinti, ar išties 1996 m. žmonės gėrė “Kalnapilį” ir “Švyturį”, ar tokios dainos skambėjo per “M-1”, bet netikėti Justino ir kitų žmonių atmintimi tikrai neverta. Faktinių klaidų ten nėra.

Siužetinė linija vinguriuoja dailiai, gal tik pabaiga banaloka. Dar būtų puiku, jei pabaigoje pateikti keli internetiniai puslapiai, neva istorijos šaltiniai, veiktų iš tikrųjų – nėra daug darbo sukurti mažus puslapiukus, kad ir wordpress pagalba, o smalsus skaitytojas nuo knygos atkeliautų iki interneto, iš kur jį galima vesti į Justino puslapius/socialinius tinklus, kitų knygų pirkimą etc. Nepagalvota, et, nepagalvota.

Ir paskutinė mintis apie “KGB vaikus”: knyga dovanoja puikų laiką su įtraukiančia istorija ir siužeto pinklėmis, bet ją skaitant nesinorėjo užlenkti nei vieno puslapio (aš taip darau, kai randu sau patinkančią vietą/frazę/mintį, norėdama ją vėliau nusirašyti). Na, bet gal kiti ras jiems rezonuojančių citatų, ne tik prisiminimų iš 1996 m. Lietuvos.

Advertisements

Įrašo “Justinas Žilinskas “KGB vaikai”” komentarai: 8

  1. Įdomu. Kažkaip mano aplinkoje kalbėjo tik apie gerą šitos knygos piarą, bet nieko apie turinį.
    Gal netgi vertėtų atsigręžt, nes kažkas daros (mugėj pastebėjau): aktyviau grįžta tos tokios pokarinės, posovietinės temos kaip pagrindinė linija, o ne šiaip subjekto pajautėlė.
    Visai paskaityčiau tuos “KGB vaikus”.

    Nors ir ne visai į temą, bet kaip tik pabaigiau A. Šileikos “Pogrindį” – įtraukianti, stipri knyga, kurios lietuviai (galbūt) neparašytų taip, kaip be sentimentų, alpėjančių tautos žaizdų, remdamasis šaltiniais padarė lietuvių kilmės kanadietis. Super, rekomenduoju. Laukiu filmo 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s