Ratas

Karalienė, dieną sėdinti kampuotame soste kietai sučiauptomis lūpimis, sutemus pasileidžia tvirtai supintas kasas ir prisėdusi ant pūkinių patalų kalno, džiugiai supuoja basas kojas ir pirštu kabina medų iš molinio dubenėlio.
– Gyvenimo skonį sudaro paprasti dalykai, – sako ji. – Bet ne visi gali tai įvertinti.

O aš sukuosi kaip šuva, nerasdama sau vietos. Lupu seną kailį ir matuojuosi naują – ar reikia ant veidrodžio pykti, kad žiemos skanėstai prie kūno prilipę ir svarstyklės kas rytą kikena iš mano veido išraiškos? Nepykstu, tik bambu ir dūsauju. Akis vartau. Pala, tuoj. Kiekvieną pavasarį tos pačios problemos, išsisuksiu ir šiemet.

Kaip ir tai, kad sakiau, jog niekada niekada – jei tiksliau, artimiausiame tūkstantmetyje – nekepsiu šimtalapio. Bet laikas apsuko metų ratą, Jis paprašė, o aš sutikau. Antras kartas buvo geresnis, gal dėl to, kad gaminau iš dvigubai mažesnio kiekio ir virtuvėje nebuvo riebaluotos miltuose išsivoliojusios tragedijos.

IMAG0583

Taigi. Nusipirkau naują suknelę, dar labiau laukiu šiltų orų. Aga, o tada bus naujų batelių paieškos problema…

2 thoughts on “Ratas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s