Publikuota žurnale Verslo klasė, 2012 m. Žiemos numeryje.
Per daug tamsu, kad ją matyčiau. Jaučiu tik jos ramų buvimą kažkur netoliese: girdžiu kiekvieną jos atodūsį, kaip sunkiai keliasi ir lenkiasi per kelius kojos. Pritupiu ir pirštais paliečiu drėgną žolę, pešteliu kuokštą. Girdžiu – ji irgi. Galiausiai mano nugarą švelniai niukteli kumelės šnervės.
Aš jau nebijau – tiek daug kartų kritau, kad, rodosi, daugiau laiko praleidau ore, nei kietame balne – bet taip ir neišmokau joti. Svarbiausia – nesigėdyti ir pirmiausia pačiam sau pripažinti, kad kažko nesugebi ar nepasisekė. Priimti ir susitaikyti. Visus arklius galima išjodinėti, kiekvienoj nesėkmėj – atrasti kryptį naujam žingsniui, nors nebūtinai sėkmingam.
Vaikystėje mes persekiodavome kolūkio ir kaimynų vežimus su arkliais. Šiems važiuojant pro šalį, prisivydavome, įsikibdavome į vežimo galą ir pavažiuodavome keliolika metrų. Mes rizikavome nukristi, susižeisti, gauti pylos nuo tėvų ir piktų dėdžių, todėl laikėmės kelių nedidelių, tačiau svarbių taisyklių. Pirma, pasivėžinti buvo galima tik pilnais vežimais, nes juos arkliai traukdavo lėčiausiai – idealiausias „taksi“ buvo šieno prikrautos lėtai linguojančios uorės.
Antra, reikėdavo veikti tyliai, jokių cypimų ir kvatojimų – užgniauždavome kvapą ir tramdydami pro sučiauptas lūpas besiveržiantį prunkštimą žiūrėdavome, kaip bėga kelias, virš kurio tai tabaluodavo, tai virpėdavo netvirtai į vežimo kraštą įremtos mūsų saulėje įdegusios ir pievose nubraižytos kojos. Trečia, svarbu likti nepastebėtiems tiek įsikimbant, tiek pasileidžiant. Ir viskas, kaip dabar pasakytume, pure joy.
Nedidelės tos mūsų išdaigos buvo, drąsesni tapdavome su savais arkliais, jei galima juos savintis. Ilgą laiką smulkiems darbams – atarti daržą, pagrėbti šieną – arklius skolindavomės iš kaimynų ar kolūkio arklidžių. Nemeilių tų gyvulių būta kažkodėl – gal kad priklausė visiems. Galvoju, kad gyvuliams reikia vieno šeimininko, prie kurio prisiriša ir kurio klauso ar, na, būna ir taip, bijo. Nes kiekvienas važnyčiotojas skirtingai vadeles tampo.
Turėti arklį kaime tais laikais buvo normalu, net didžiausias pijokas turėjo ką į ratus kinkyti. Ir, jei koks Antanas ar Pranas prisišniojęs ir žemę nosimi ardamas pradėdavo kolioti savo kuiną, koks tas niekam tikęs ir kad velniai kur tokį gyvulį nujotų, tą pačią akimirką būtų dūšią atidavęs, jei kas pabandytų jo bėrį ar sartį pasisavinti. O jei nutikdavo nelaimė, kai arklys žmogų užmušdavo, retai kada išgirsi kaltinant gyvulį – dažniau paminėdavo velionį už netinkamą elgesį ar karštą būdą.
Virš namų brendo viena gera idėją. Kaip šeimos pagrandukas turėjau didžiausią teisę į vaikišką zyzimą: „Noriu arklio. Nupirk man arkliuuuuką“. Prizyziau. Mūsų pievoje atsirado drūtakojė kumelė, kuriai buvo suteiktas garbingas Rožės vardas. Umberto Eco čiaudo. Rožė buvo tiesiog fantastiška kumelė – nedidelio ūgio, stipri, ramaus būdo. Tik ant jos plačios ir šiltos nugaros buvo galima atsigulti be baimės, kartą nuslydau į papilvę – kitas arklys būtų sutrypęs, Rožė net nekrustelėjo, tik dirstelėjo savo rudomis akimis.
Ir nebuvo baisu prieiti, kumelei nulenkus galvą apkabinti švelnų kaklą ir priglausti veidą prie šiurkščių juodų jos karčių. Turėjo Rožė savo kaprizų. Tikriausiai mėgo laisvę, nes dažnai išspirdavo grandinės kuolą ir keliaudavo smaguriauti į mūsų ar kaimynų daržus. Teko dvigubinti kuolus, vienu metu prie grandinės jų buvo prisegti trys.
Ramioji Rožė nebuvo vienintelė – šalia jos tvarte netrukus atsirado aukšta, laibakojė Gražuolė. Buvo skirta darbui, kaip ir visi arkliai kaime, tačiau turėjo neblogus duomenis, gundžiusius balnoti ir joti. O lėkdavo ji puikiai – prakaitas putomis eidavo, kai aršiai šnarpšdama Gražuolė šuoliais kapodavo kelio metrus. Tas gyvuliškas eiklumas mane ne juokais gąsdino ir, nors brolis, išmokęs mane važiuoti dviračiu, dar vėliau – automobiliu, pasišovė išmokyti mane jodinėti ir bandė įtikinti, kad nieko čia sunkaus ir tikrai sugebėsiu, aš kas kartą po entuziazmu slėpdavau už mane pačią didesnę baimę.
Ir kur nebijosi, su Gražuole iki sodo galo nulinguodavome ar pasileisdavome lengva ristele, tačiau vos tik pasukus atgal, nagai patys griebdavosi karčių – mes skrisdavome šuoliais, tiksliau, skrisdavo ji, o aš mataruodavausi balne kaip pūkų maišas, nesugebėdama nei cypti, nei klykti. Arkliai mėgsta bijančius – nežinau, gal jie užuodžia baimės rūgštį, ar pajunta tankesnius širdies dūžius – tada pasijunta valdantys situaciją. Tampyk vadeles kaip nori – nuneš ten, kur reikia jam, ne tau. Laikykis!
Žirgai būna drąsūs ir baikštūs, nenustebčiau, kad tarp jų rasime ekstravertų ir intravertų, pasipūtusių pamaivų ir tiesiog drovuolių. Va, Gražuolė baltų daiktų baidėsi – pamatys kur plevėsuojantį maišą ir stos piestu, kaip filmo apie Tadą Blindą užsklandoje. Teko ir man šį džiaugsmą patirti – pyliau kakta į tvirtą kaklą iš netikėtumo, džiaugiaus, kad nenusiverčiau iš balno.
Abi geros kumelės buvo. Rožė likus savaitei iki Kalėdų išvažiavo į mėsos kombinatą – prasikirto koją į nulaužtą ieną. Dar nebuvau mačiusi tiek daug kruvinų bintų… Įsipynė, užsimazgė šitas sunkus jausmas ir iki šiol, kai būna taip blogai, kad rodosi blogiau jau negali būti, tarsi vėl sugrįžtu į tas pilkas slogias dienas. Tai ne gniuždo, o padeda atsikelti – aš esu ten, kur esu, dabar yra blogai, bet kartą jau taip buvo ir tai praėjo – vadinasi, praeis ir tai. Na, o Gražuolė ilgą laiką sirgo ir galiausiai liūdnai nugaišo griūnančiame tvarte. Taip paprastai, kaip vienišas žmogus.
Visada sunku matyti sergantį žirgą: šlubuojantį, žaizdotą, sukumpusį, nutraiškanojusiomis akimis… Toks didingas, rodos, net stebuklingas sutvėrimas ir tuo pačiu visiškai bejėgis, sunkiu atodūsiu virpinantis arklidės orą. Skaudu matyti ir tuos, kurie fiziškai sveiki, bet sužeistomis sielomis (tik nesakyk, kad už tų didelių drėgnų akių nėra jokios sielos!) – prisigėrę aplinkinių žmonių pykčio, nervingumo, blogo žodžio ir kumščio svorio…
Baugu tokių arklių – nei prieisi, nei paglostysi, nes glamonei taikiai keliamoje rankoje žirgas pamato užsimojimą smūgiui ir pirmas žiebia dantimis. Dar ne taip seniai ant kairės rankos žasto turėjau tokį randą. Metai praėjo, randas nubluko, o baimė sergantiems, piktiems arkliams įsisriegė pernelyg giliai – tas vidinis vaikas, kuris galėdavo naiviai pribėgti prie svetimo arklio ir apkabinti jį be baimės, kažkur dingo.
Sapnuoju žirgus. Dažniausiai mes jodinėjame: sėdu ant grakštaus arklio ir lekiu, šokame per kliūtį, laviruojame nežinomuose soduose. Tas akimirksnis, kai priešais pamatau žemai nusileidusią medžio šaką, nesustoju ir neišsuku iš kelio, žirgas nuolankiai leidžia galvą žemyn, o aš glaudžiuosi kiek įmanoma arčiau kaklo ir nugara jaučiu, kaip kliūties šešėlis prašliuožia virš mano pečių. Toks virpantis, kupinas jausmo momentas. Be proto gyvas kaip arklio kvėpavimas.
ashtroka 