Nuotrupos

Karštą dieną, Bratislavos senamiesčio saulėkaitoje, prieš nosį praplevena baltas pūkelis. Balandžio greičiausiai, bet ne, žmogaus protas prisigimdo jam labiau patinkančių vaizdinių, todėl ir aš pagalvoju, kad va, koks lyriškas pavasaris, angelai plunksnas kedena, aprėdus keičia. O realybė juk tokia – šitoks grožis išsipešė iš nelabai švaraus balandžio pauodegio. Dangiškos šiknos.

Paskui lėktuve vakaro saulė prasibrauna pro iliuminatoriaus kamputį. Užmetu akį į priešais sėdinčios žmogystos viršugalvį ir vos nežiaugteliu – ten, pačiame viršugalvyje žioji skylė. Raudona, gyli. Atrodo, kad matau galvos mėsą. Die, kiek ten tos mėsos – po odos sluoksniu iškart turi būti kiaušas. Bet ten skylė, skylė… lėktuvas kyla, mano skrandžio turinys irgi. Žiopčioju kaip karpis ant ledo. Šypsausi greta sėdintiems keleiviams, taip, taip, kai išsižioji, ausų neužgula. Kas per žmonės lėktuvais skraido su skyle galvoje, ką? Vieną akimirką net maga įkišti mažąjį pirštelį ir dar labiau pasišlykštėti, įkristi į savo negalėjimo dugną ir išsivolioti iki ausų, bet saulė pasislepia už lėktuvo sparno, ir skylė pavirsta banaliu raudonu apgamu. Kad jį kur galas.

Bet kokie sutapimai su realiais žmonėmis ar įvykiais yra daugiau, nei sutapimai – mūsų daug, todėl kiekvieno žmogaus istorija jau galėjo būti nugyventa, dabar yra išgyvenama, o gal niekada niekas jos ir nepakartos. Naivu tikėti savo istorijos unikalumu. Net jei pūkelis iškrito iš angelo pažasties. Kažin, koks turėtų būti vaizdas visada žiūrėti žmonėms į viršugalvius…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s