Senė

Senoji Annikki prisimerkusi mąsliai žiūri į tolį, lėtai kramtydama džiovintos mėsos atraižą. Neblogi metai, neblogi. Tapio moteris genčiai padovanojo guvų berniuką, kalės vedė šunyčius ir medžioklės sekėsi pusėtinai. Būta ir blogesnių dienų, nėra ko urgzti. Pasikrapšto paausį, šnirpšteli nosimi, pro šalį praeina Tula. Annikki cakteli liežuviu – tos jaunos moterys, dar neseniai buvusios mergaičiukėmis, nelabai ją žavi. Pernelyg gerinasi, kartais per daug reikalauja, nors tai Annikki pirkia, ir jos ugnis, užkurta prieš daugelį žiemų, rusena ugniakuryje, kaitina viralą ir šildo jaunus ir senus kaulus, o juk pastariesiems taip reikia šilumos… Bet tik ne iš tų mergšių. Visos jos ateina tyliai, akis nudelbusios į žemę, o žiū kurią dieną jau ir kailio nepakanka, ir mėsos daugiau atsirėžia. Visos jos, thpu, Annikki atsikoso iš pačio gerklės dugno, išdidžios iki momento, kai motina gamta surakina skausmo pančiais. Tada mergšės cypia, kaip tos kalės, ropoja keturiomis ir draskosi, į pasaulį ateinant dar vienam palikuoniui. Vyrai išsibrazdina lauk ir baidosi užeiti. Ir tik Annikki savo sausomis rankomis suima nabagei kojas ir spjauna į veidą. Pirmas atėjusiojo klyksmas, ir protėvių dvasios susirenka į pirkią aplink ugnį. Pasėdi, pasišildo ir ugniakuro pakraščiuose palieka užuominą vardui. Ir tik Annikki žino, kaip bus šaukiamas naujas narys. Tos mergšės…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s