Tetos Rozos palikimas

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. balandžio numeryje.

Tamsiame koridoriuje prasėlinus baltai figūrai, kažkas cyptelėjo: „Karalius nuogas!“ ir per rūmus nusirito šnabždesių banga: „Nuogas nuogas nuogassss…“. Karalius atsisuko ir krenkštelėjo: „Tai, kad mes, karalius Pilypas, ir nebuvome apsirengę!“.

Rūmuose nebuvo įprasta sakyti teisybę. Tiesą sakant, neįprasta buvo sakyti ką nors, kas nebuvo iš anksto suderinta nerašytame rūmų mandagybių protokole. „Jūsų didenybe“, tyliai šiūrendavo tarnaitės. „Jūsų šviesybe“, aikčiodavo garbios ponios, jau per senos flirtuoti, ir jų raudonskruostės dukrelės, neturinčios flirtuoti išvis. Ir, taip, garsiausiai dūsaudavo freilinos, retkarčiais išrausdamos sulig žodžiais: „Ak, Jūsų didybe…“.

Niekam nešaudavo į galvą pasakyti, kad karalius Pilypas neturėtų prie stalo garsiai riaugėti, gadinti oro ar leisti savo mylimiausiam šuniui įsirioglinti į keptos žvėrienos dubenius ir ėsti nekreipiant dėmesio į pastėrusių damų akis. Tai buvo normalu, kodėl jūs juokiatės? Dabar viskas truputuką kitaip, damos nusimetė korsetus ir šie tapo ne kasdieniu, o greičiau laisvalaikio drabužėliu, atsargiai bylojančiu apie išdykusį būdą ir lengvabūdišką elgesį, bet mes žinome, kad banginio ūsai čia niekuo dėti – kad ir kaip baksnotume į kalendorių, vis dar tebegyvename pagal karaliaus Pilypo rūmų etiketą.

Tetos Rozos (pati nusprendė, kad pilnas vardas Rozalija skamba pernelyg senamadiškai) nemėgsta visa giminė. Kada nutiko tas pirmas emocinis lūžis, nei vienas negalėtų paaiškinti, bet dabar kiekvienas Rozos pasirodymas tampa rimtu išbandymu šeimynos taikos statusui. „Ji labai daug kalba“, skųstųsi jos sesuo. „Garsiai juokiasi, o dar tie ausį rėžiantys paspygčiojimai…“, pridėtų kita. „Roza nori viską žinoti“, „ji įkyri“, „atvažiuoja į visas vestuves ir laidotuves be kvietimo“, „turi savo nuomonę“, „niekam neišduoda savo pyrago recepto“ – tai tik dalis kaltinimų.

Kad ir ką bekalbėtų giminės ir artimieji, teta Roza vis tiek atvažiuoja, tarsi visos apkalbos atsimuštų į jos šiurkščius lapių kailinius. Ji gracingai nusiima mažutę skrybėlaitę su trikotažine rože, kuklia aliuzija į jos vardą, sulipusiais saldainiais apdalina vaikus ir pažnaibo vyriškių skruostus prieš priglausdama lūpas pasisveikinimo bučiniui. Teta Roza visada žino, kas kur padėta ir ko trūksta baltai mišrainei, todėl namų moterys netrukus kaip katės pašiaušia nugaras ir po kelių valandėlių pradeda isteriškai kniaukti. O ji sėdi ir koketiškai šypsosi.

Teta Roza žino, kad jai išvažiavus, viskas stos į savo vietas ir mažutis chaosas, kaip stiklinėje sudrebintas vanduo, paprasčiausiai išsilygins ir taps kasdieniškai plokščias, todėl nuobodus ir niekam neįsimenantis. Kiekvienas nuotykis, nemalonumas, ar netikėtas pasibeldimas į svečius – štai kas varinėja giminės kraują, todėl tetulė nepamiršta virtuvėje paslapčia sukeisti druskos su cukrumi, į pomidorų padažą įmaišyti pipirų ar tiesiog paslėpti keletą, skirtingų porų šlepečių už spintos.

Ji, kaip karalius Pilypas prieš kelis šimtus metų, naktį nuoga išsėlina iš miegamojo ir po didžiojo svetainės stalo staltiese pakiša tris vokus su užrašu „Testamentas“, rytojaus dieną tetulė šokdins gimines grasinimais, kad savo puikų dvarelį su išsikerojusiu rožynu paliks vietiniam pensionatui, o lapių kailinius prieš mirtį atiduos kaimynei Birutei. Vyrai santūriai burbės apie tokio poelgio kvailumą, o moterys apeliuos į savo vaikų gerovę ir vis bandys tetai Rozai priminti apie savo nuopelnus ir būtinybę išsaugoti šeimos turtą tos pačios giminės rankose. Tetulė demonstratyviai dūsaus ir gurkšnos mėtų arbatą neva nervams nuraminti.

Galiausiai ji atsistos, trinktels odinėmis pirštinaitėmis per stalo kampą ir pasakys: „Mano testamentas guli šiuose namuose, kas jį ras – tas ir įgyvendins mano paskutinę valią“. Staiga ore pakibs nekantrumo burbulas, ir kiekvienas tarsis užuodžiąs dvarelio rožes visai čia pat, gal malkinėje ar namo palėpėje, nes paskutinius kartus vokus su užrašu „Testamentas“ rado būtent ten. Kur šįkart, tetule Roza, kur?

Ji nieko nesakys. Nekviestoji viešnia, kaip ir ankstesniais kartais, susirinks savo šilkinius šalikėlius, kambary išdraikytas, bet taip ir neapsivilktas sukneles, į mažą lagaminą įsimes kelis namiškių daikčiukus, tam pačiam netikėtam nuotykiui namuose pakurstyti, atsibučiuos su mažaisiais ir senaisiais, grakščiu mostu priglaus šilkinę nosinaitę prie akies kampučio ir išvažiuos. „Iki kito karto, mielieji“, mojuos maža putlia rankute.

O tada namuose kils šurmulys ir įnirtingos grumtynės: vyrai kilnos visas spintas ir komodas, tarsi teta Rozalija galėtų viena ranka pakelti masyvius ąžuolinius baldus; moterys puls versti drabužių ir jų kišenes, ištraukinės stalčius, tikrins visus podėlius ir seniai nebenaudojamas statinaites; vaikams bus liepta susukti kilimus ir patikrinti namiškių batus, bei nepamiršti šuns būdos. Visas namas ieškos tetos Rozalijos testamento, galiausiai ras po staltiese tris vokus, kuriuose nebus jokio palikimo.

Į pirmąjį voką tetulė įdėjo šeimos nuotrauką iš praėjusių metų Kalėdų, antroje jos pusėje išraityti žodžiai: „Švęskite kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“. Antrajame voke namiškiai ras skaniojo pyrago receptą, o trečiasis, dar didesniam namiškių nusivylimui, bus tuščias.

Taigi. Niekas nemėgsta tetos Rozos, garsiojo testamento paieškos kasmet ištinka tai vieną, tai kitą šeimą. Giminės cinikai kartais prasižioja, kad tetulei „kū-kū“ ir nereiktų stebėtis, kad pati nepamena, kur paslėpė palikimo dokumentus, bet kiekvieną kartą visi iki vieno leidžiasi į testamento paieškas ir tam kartui pamiršta buvusius rūpesčius. Ir, jei kas vėliau neranda savo antros šlepetės, galvoja, kad ši tiesiog pradingusi per makabrišką palikimo medžioklę.

Būta atvejų, berods pirmaisiais tetos Rozos išdaigų metais, kai giminės bandė bendromis pastangomis pretenduoti į taip norimą dvarelį su rožynu, bet po kiek laiko šeima stojo prieš šeimą ir kiekvienas jautėsi labiausiai vertas garsiojo palikimo. „Visiems gerai negali būti“, karkteldavo vyriausias Rozalijos sūnėnas, nes pati tetulė vaikų niekada ir neturėjo, ir dar aršiau versdavo namus – tai jis rado testamento voką malkinėje. Beje, irgi tuščią.

Praėjus keleriems metams teta Roza galutinai prisijuokė iš savo godžios giminės ir vieną rytą gražiai pasimirė savo lovoje, dvarelyje. Dar po pusmečio kažkas mažojo Augusto sąsiuvinyje rado tetulės ranka įrašytą testamentą, kuriuo savo rezidenciją paliko visai giminei, kiekvienam po lygiai, o kailinius užrašė tam pačiam Augustui, kuris kiekvieną kartą, atvykus Rozalijai, ropštėsi jai ant kelių, linksmas čiauškėjo ir niekada nieko neprašė.

Pagaliau visi vaikaičiai ir provaikaičiai suprato, kad tuščias vokas visada, visada reiškia galimybę. O karalius Pilypas su teta Rozalija ir toliau maklinėja nuogi patamsyje, retkarčiais stabteldami pakikenti iš savo sąmojo ir iškrėstų išdaigų.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s