Vyšnių kauliukai

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. birželio numeryje.

Vieną dieną palikti pirštų pėdsakai nusitrina. Nuotraukos išblunka, seni laikraščiai pagelsta. Tik lieka ant sienos šviesi dėmė – anksčiau kabėjusio paveikslo kvadratas. Kodėl kartais išorinius pokyčius lengviau maskuoti, nei tuos vidinius? Gydytojau, ką šįkart rodo mano sielos rentgenas?

Aš kartais prisigalvoju, kad ateis diena, kai kas nors mano organizme ras pėdsakų, išduodančių buvusių gyvenimų istorijas. Pavyzdžiui, gimiau aklu kačiuku, ar buvau viena iš nedaugelio bebaimių moterų karžygių. Arba aš buvau Odisėjas, o tu – Penelopė, nesvarbu, kad paskutinį kartą laukiančia moterimi atgimiau aš. Mano laivą nunešė į svetimą krantą, kurį sapnuodavau ir godojau, kur smėlis įklampino mano pėdas, todėl aš pasilikau. Nežinau, ką toliau daryti. Turbūt teks su tuo gyventi.

Kodėl mes neturime jokio ritualo tokiems momentams? Apskritai, nėra jokių normalių tradicijų, be religinių švenčių, ar šeimos susėdimo prie stalo. Mūsų berniukai tampa vyrais be sunkių išbandymų, o merginoms per vėlai į plaukus įsegama rūtos šakelė. Bent kokį medį pačioje pradžioje pasodintume, o nepasisekus, eitume jo kirsti.

Būtų puikus ritualas nusivylimui: pasiimi kirvį ir eini į mišką, sodą ar parką. Kuo didesnis medis užaugęs, tuo ilgiau kankiniesi, grieži dantimis, atgailauji, verki kaip vaikas. Grįžti namo išsekęs, nuskaidrėjęs… Greičiausiai mano tobulam portretui reikėjo skyrybų, dievai mato, niekas nevyksta be reikalo ir niekur tiesiog nedingsta.

Būdami vaikai naiviai tikėjome, kad praryti vyšnių kauliukai kaupiasi apendikse. Kas kartą gurktelėjus dar vieną prapuolenį, šiurpdavome naktimis pūkiniuose pataluose, rodos jausdami tuoj tuoj prasidėsiantį apendicito priepuolį. Augome. Vieniems siuvo praskeltas kaktas, kitiems dėjo gipsą ar operavo tonsiles, tačiau apendicito neišpjovė nė vienam.

Vyšnių kauliukai nuslysdavo mūsų stemplėmis, pasisukdavo skrandžio karuselėje ir lėtai iškeliaudavo pietų ašigalio kryptimi, bet mums regėjosi, kad kiekvieno mažo žmogaus kūne turi būti tarpinė grandis, kurioje nevirškinamas svetimkūnis apsisprendžia pasilikti, ar pasišalinti be pėdsako. Būčiau nieko prieš nešioti savyje bent vieną vaikystės vyšnių kauliuką. Vieną dieną jo kevalas skiltų ir išdygtų vyšnaitė.

Būtų graži paralelė – žmogus-vyšnia. Pasimiršti, tave pakasa, o kitais metais išlenda mažas nedrąsus stiebelis. Artimieji kuoliuką įkala, augantį medelį pariša. Paskui visi skina prinokusias uogas, verda saldžią uogienę ir duoda jos mažiems vaikams. Kad savo šaknų nepamirštų. Iš kartos į kartą, iš vyšnios į vyšnią.

Ir nustotų žmonės savo vardą ar kilmę matuoti antkapiais – skaičiuotų prasikalusius medelius, ko gero ir mirusius dažniau prisimintų. Ateitų genėti. Suklupę pasiremtų į liaunutį kamieną, o ašarotas akis slėptų baltuose žieduose, virš galvos dūzgiant bitėms. Bet ar kam reikia gyvybe alsuojančių kapinių? Mums, kaimo vaikams, reikėjo.

Nepamenu savo senelio, tėvo tėvo. Visi sako, kad turėčiau prisiminti, ne tokia ir maža jau buvau, bet tą baltą galvą išsidraikiusiais plaukais it nužydėjusi pienė greičiau pamenu iš senų nuotraukų, nei tikrų prisiminimų. Ir laidotuvių neprisimenu, nors kurį laiką buvau įsitikinusi, kad vaizdelis su į kapo duobę metamomis baltomis rožėmis, yra niekieno neprimestas, mano pačios susirastas po vaikystės vyšnių kauliukais. Kažin…

Siųsdavo mus kapų palieti. Suaugusiųjų primokyti atsargiai vaikštinėdavome tarp kapų kietai sučiauptomis lūpomis, oriomis veido minomis. Negalima kapinėse juoktis, bėgioti, rodyti pirštais, skinti gėlių (galima tik piktžoles rauti), negalima dainuoti, žaisti – nieko, kas daro  mus vaikais. Gal todėl ne vienam mūsų ta pagarba mirusiesiems pavirto paprasčiausiu šaltumu savo giminės istorijai.

Netrukome suprasti: kur gyvybė, ten ir mirtis. Kai esi mažas, kai kurie dalykai būna baisesni, o ne kurie – savaime suprantami. Bijojome tamsos, pasiutusios lapės, naktį per antklodę tipenančios pelės, o mirties – ne visada. Vaikystėje mūsų kieme atsirasdavo tai povų, tai putpelių, keitėsi šunys ir katės, kiekvieną vasarą gaišdavo ančiukai, po automobilių ratais puldavo savižudės vištos, stipdavo paršai ir kumeliukai. Mirtis visada buvo šalia.

Kai kuriuos gyvūnėlius tiesiog užkasdavome, kitus iškilmingai laidodavome sulaukėjusių vyšnių sodelyje. Mažučiai gėlių vainikai, liepos lapais išklota sausainių dėžutė ir į mirties ledą sustingęs kūnelis. Mūsų vaikiški ramūs veidai. Viena kita ašara ar prikąsta lūpa. Užtekdavo nedidelio akmens kapeliui pažymėti, nesvarbu, kad judanti žemė ar praeinančios kojos netrukdavo tą žymę perkelti metro atstumu.

Jautėmės gerai, rijome vyšnių kauliukus. Tėvams nereikėjo imituoti tobulo nemirtingo pasaulio, verstis per galvą ieškant identiško vėžliuko prieš tai turėtam augintiniui, kad tik vaikams nebūtų traumos. Daugiau emocijų būdavo, kai neleisdavo pažiūrėti, kaip kiaulę skerdžia, nors iki šiol baisesnis reginys, kai šaltame ore garuojančiam kūnui pjauna galvą ir semia kraują iš krūtinės ląstos.

Čia pat atsiverdavo ir gyvybės paslaptis. Iki šiol pamenu save sutrikusią, penkioms minutėms paliktą prie paršavedės. Ką daryti? Jie patys po vieną išlenda, ar traukti? Ir jokio grožio tame atsivėrime. Vaizdas sušvelnėja tik po to, kai eilė rausvų švelnių paršelių nosytėmis baksnoja kiaulės pilvą. Koks ten gyvybės stebuklas vaiko akimis: viščiukai išsirita šlapi ir pasišiaušę, kačiukai ir šuniukai – akli ir kvailučiai, praeis dar kiek laiko, kol bus galima su jais žaisti.

Čia pat kikendavome iš plunksnas išpūtusios vištos, beprotiškai norinčios perėti, kai kitos pereklės jau baigia ištūpėti ant kiaušinių – čiupdavome ir nešdavome maudyti į tvenkinį. Ten pat mums nežinant maudėsi ir niekam nereikalingi šuniukai, kačiukai… Tik vištos išsikapstydavo į krantą ir šlapiomis plunksnomis, gailiai kokčiodamos grįždavo į kiemą. Noras perėti jau būdavo praėjęs.

Eidavome vagiliauti. Turėjome visko, trūko tik nuotykio. Gretimo vienkiemio sodą supančios vyšnios traukė magnetu. Raškydavome saujomis ir grįždavome sotūs, bordo spalvos pirštų galiukais, dažytomis lūpomis. Buvo toks saulėtas laikas, vaikystė, kai vasaros vakarai rodėsi nepamatuojamai ilgi, kai nepavargdavome zylioti iki pirmųjų žvaigždžių, obuoliams sode į juodą žemę bumbsint.

Gydytojau, ar neradote nė vieno vyšnių kauliuko mano rentgene? Sakau, gal reikia pakartoti, technika kartais klysta. Taip, taip, šiuolaikinė medicina visagalė, bet man reikia tiek nedaug – tik ženklo, kuklaus įrodymo, kad tas laikas išties buvo, ir mes tikrai buvome vaikais… Tokie naivūs, drąsūs svajoti ir greiti išsigąsti. Man sakė, kad anksčiau žmonės daugiau statydavo, nei griaudavo, kad buvo žemėje daugiau tvarkos ir noro taisyti sugedusius daiktus. Bijau, kad tą laiką mes išaugome. Liko tik vienintelis išsigelbėjimas – sodinti medžius iš naujo.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s