Skylė galvoje

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. rugsėjo numeryje.

Bet kokie sutapimai su realiais žmonėmis ar įvykiais visada yra įmanomi. Mūsų daug – tu, dėdė Vania, valgyklos valytoja Liuba, aš ir mano pliušinis zuikelis -, todėl kiekvieno žmogaus, kiekvieno mūsų istorija jau galėjo būti nugyventa, yra išgyvenama šiuo metu, o gal niekas jos taip ir nepakartos. Naivu tikėti savo istorijos unikalumu pasikartojimų žemėje.

Dėdė Vania žino: po ilgos žiemos ateina džiugus pavasaris. „Supranti, saulutė pašildo, jau ir kailinės kepurės nereikia, žiū ir darbo atsiranda, lieka vienas kitas litas, nu supranti, gramui, nors kiek ten vasarą išgersi, iškart makaulėn trenkia, bet vis tiek smagiau – gali ant suoliuko pernakvot, nesušalsi, ne tai kad žiemą kur pusny – o tu žinai, kaip skauda nušalę pirštai, ėėė, nežinai, iš kur tau žinot, bet saulutė yra gerai, šilta, malonu. Kažkaip ir gyventi mieliau pasidaro“.

Liuba, valgyklos valytoja, lakuotais nagučiais irgi žino: jei šiandien lankytojų buvo tik penki, vis tiek teks plauti grindis. Ir taip kiekvieną dieną. „Nepykstu aš, o man kas – ar du kartus ar tris praeiti su šluota. Ant durnų tik pykstu: tai aniems kas iškrenta, niekada nepakelia, tai eina skųstis, kad stalai nešvarūs. Dar tokia ateina, visada servetėles vagia. Plonos tos servetėlės, gi karpom, ir vis tiek ima, ot erkė. Bet man negaila, ko ten gailėti – valdiška“.

Man patinka Vania ir Liuba, jų požiūris: yra – gerai, nėra – nieko nepadarysi. Ir vis tiek šypsosi, džiaugiasi, truputį paburba ir toliau gyvena. Aš irgi norėčiau, kad mano būsena, požiūris į esamą situaciją priklausytų tik nuo vidinio nusiteikimo. Vat atsikeliu ryte ir sakau „šiandien būsiu optimistė“ ir vedu visus uogauti per pelkes, visa švytinti it durnaropės žiedas. Dažniausiai būna atvirkščiai – tai jie tempia mane, susiraukusią pikčiurną.

Pasirinkimas aiškus: arba susitaikai su tuo, kas yra, arba šiek tiek pakoreguoji – pagražini ar pablogini, žiūrint kas šiandien labiau prie veido tinka. „Rauginti agurkėliai“, – krizena dėdė Vania.

Karštą dieną, Bratislavos senamiesčio saulėkaitoje, prieš nosį praplevena baltas pūkelis. Paukščio greičiausiai, bet ne, žmogaus protas prisigimdo jam labiau patinkančių vaizdinių, todėl ir aš pagalvoju, kad va, koks lyriškas pavasaris, angelai plunksnas kedena, aprėdus purto ant debesies krašto. Matai, ir angelai dulkinasi, balandis – švaros mėnuo. O realybė juk tokia – šitoks nekaltas grožis išsipešė iš nelabai švaraus balandžio pauodegio. Dangiškos šiknos.

Šypteliu sukąstais dantimis ir po to vaikštau zigzagais, kad koks paukštis galvos nepažymėtų. Tebūnie, geras ženklas, sako, loterijoje gali laimėti – kaip karmos dėsnis, kad už skriaudą atpildo (o už likimo dovanas skriaudžia paskui). Jei tikrai tikėtume, mažiausiai gandras turėtų turkštelti milijonieriui ant galvos. Vienok neblogoje vietoje gyvename, baltieji gandrai lizdus suka, tik kad turčių mūsuose  dar mažoka – gandrai netaiklūs, o juos šaudantys – taip.

Bet vis tiek nemalonu. Eini eini, nieko nekliudai, o kažkas į viršugalvį žiūri. Dievai ir demonai, pavyzdžiui. Mato, ar turi pleiskanų, pastebi visus išdavikus žilus plaukus. Gerai, kad žmogaus amžius ne rievėmis gula ant pakaušio, kad dar nesugalvojo kiekvienam išdeginti brūkšninio kodo vietoj tapatybės kortelės. Brrr. Kažkodėl žmonės jaučiasi labiau pažeidžiami kam nors atsukę nugarą, užuot tikėjęsi atakos iš viršaus.

Paskui lėktuve vakaro saulė prasibrauna pro iliuminatoriaus kamputį. Užmetu akį į priešais sėdinčios žmogystos viršugalvį ir vos nežiaugteliu – ten, pačiame viršugalvyje žioji skylė. Raudona, gyli. Atrodo, kad matau galvos mėsą. Die, kiek ten tos mėsos – po odos sluoksniu iškart turi būti kiaušas. Bet ten skylė, skylė… lėktuvas kyla, mano skrandžio turinys irgi. Žiopčioju kaip karpis ant ledo. Šypsausi greta sėdintiems keleiviams: taip, taip, kai išsižioji, ausų neužgula.

Kas per žmonės lėktuvais skraido su skyle galvoje, ką? Vieną akimirką net maga įkišti mažąjį pirštelį ir patikrinti, ar tikrai ten skylė – tarsi norisi dar labiau pasišlykštėti, įkristi į savo negalėjimo dugną ir išsivolioti iki ausų. Bet nevidonė saulė pasislepia už lėktuvo sparno, ir prieš akimirksnį žioravusi skylė pavirsta banaliu raudonu apgamu. Kad jį kur galas. Vaizduotė nubėgo ir paskui save nusitempė sieksnio ilgio šleifą, apmaudu grįžti atgal.

Galiausiai visos mergaitiškos godos išsirpsta suaugusių moterų nerimu ir netramdomu verksmu darbovietės virtuvėlėje. Kas nutiko? Gūžčioja pečiais ir braukia tekantį blakstienų tušą: „Nežinau, nežinau… tiesiog…“. Tiesiog, gyvenimas. Paširdžių gilus šulinys. Kasdienybės kančia ant valytojos Liubos šluotkočio, spaudžiamo raudonų nagų.

Moterims lemta mylėti ir kentėti. Čia širdis sąla nuo mylimojo pažadų, jo tvirtų pečių, čia ji kraupsta nuo savo pačios minčių, kad tuos pečius tikrai ne vienintelė globė, kad iki jos dar būta kitų moterų. Kas jos, kur dabar? Kodėl? Ar aš būsiu ta paskutinė vienintelė? Saldus nuodingas pavydas, tįstantis žydinčios gėlės stiebu. Štai todėl rožių pumpurus reikia rišti juostelėmis, kad liktų neišsiskleidę – geibtų liūdni tarsi įskaudintų geišų veidukai, nepatyrę trokštamos meilės. Taip gražu ir taip liūdna.

Pliušiniai zuikeliai pasilieka vaikystės namų paloviuose, būna dienų, kai jie reinkarnuojasi į užslėptas baimes, neišpildytus norus ir siekius. Jų gauruotuose snukučiuose įsispaudęs klausimas: ar galėjo būti kitaip? Vergė sapnuoja savo valdovą ir ilgisi jo nuožmaus rūstumo, trokšdama nuolankiai atsiduoti, paklusti, leistis valdomai, nešamai kriokliu žemyn. Pliušinis kiškis, žiūrintis į tamsą išplėstomis stiklinėmis akimis, hipnotizuoja ateities pabaisas, išaugsiančias iš auklėjimo klaidų. Atsargiai vaikams dovanokite žaislus – jie pūkuotukams patiki pirmąsias savo paslaptis ir baimes.

Todėl mes vaikystės žaislus paliekame ar išmetame, tarsi bandydami atsikratyti įkalčiais, ir prisiperkame naujų, kuriuos vėliau irgi išmesime. Niekas nemėgsta paslapčių saugotojų, su kuriais ryšys seniausiai nutrūkęs. Valytojai Liubai irgi nemalonu, kai į valgyklą ateina buvusios kiemo draugės. Tos išvešėjusios moterys žiūri į ją prisimerkusios ir tarsi neatpažįsta, bet Liuba žino, užtektų vienos jos klaidos ir virš garuojančių kotletų suklekėtų piktdžiugiškas juokas. Vieni sako, kad reikia gyventi taip, jog nebūtų gėda netikėtai užkluptam, kiti – atvirkščiai – gyventi taip, tarsi niekas nematytų. Liuba norėtų antro varianto. Aš – irgi.

Bet vis tiek kažkaip… Dėdė Vania labiau susigūžia į pastatytą apykaklę. Parkelyje tursena liūdnas šunėkas. Kažkuris jų šiąnakt tikrai miegos kiemo bromoje. Tu sėdi šalia, o aš kvėpuoju laikrodžiu: įkvepiu ne ten, kur pritrūkstu oro, o kur numatyta minutinės rodyklės šuolio pauzė. Akys stiklinės. Mano pasaulis susisuko aplink tavo verpstę, tavo ašį, bijau, kad moiros neatvyniotų.

Bratislavos senamiestyje virš galvos prasklendžia balta plunksna. Gal išties pūkelis iš angelo pažasties. Kažin, koks turėtų būti darbas kasdien žiūrėti žmonėms į viršugalvius…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s