Triušio ola

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. spalio numeryje.

Ilgesys nežinomo. Kiekvieną rudenį užpuolantis noras kažką pradėti, sukurti iš naujo, atrasti ima ir atsimuša į… ką? Vilnonio megztinio apykaklę, kiaurai peršlapusių batų sukeltą nusivylimą? Gal tiesiog į ištuštėjusį, paukščių apleistą dangų. Visi išskrido – o tu likai. Dar ir algos mažiau sumokėjo.

Rudos rudens rūdys. Sudžiuvusios dobiliukų galvos ir vėjo košiamos sausos žolės pievoje tarsi mano besiplaikstantys plaukai. Einame link pempių kalvos – ten, žemės ūkio bendrovės laukuose, pavasarį pažliunga nedidukės kalvos papėdė ir namo sugrįžusios pempės, o kartą net gervės nusileido, klykauja anapusinių dievų balsais ir turškiasi balose. Dabar ten sausa, nesimato nei vieno gyvio. Ir zuikio ten nėra.

Pamenu, man buvo dvidešimt metų ir aš jaučiausi žinanti be proto daug. Ne taip, kaip tas barzdotas vyras kitapus stalo, parėmęs smakrą į alaus bokalą. Tada maniau, kad daug išmanančio žmogaus akys turi degti, o ne vos rusenti apsiblaususia šviesa. Manosios degė, todėl jas buvo lengva supainioti su išgėrusio žmogaus akių spindesiu. Tą vakarą mes visi buvome lengvai išgėrę.

Aš iki šiol nežinau, ar tai didelė problema rašančiam žmogui šiek tiek išgerti. Rytais redakcijoje plempdavome kas kavą, kas arbatą solidariai knapsėdami nosimis. Puodelius plaunanti žmogysta prilygdavo angelui, laiku nupirkusi kavos ar cukraus – dievui. O kartais, dažniausiai vakaro valandą,  pritrūkus įkvėpimo, ar tiesiog iš įpročio, trakštelėdavo tauriojo gėrimo kamštelis. „Tik po taurelę“, sutardavome visi ir akimirksniu pasklisdavo gera nuotaika, prierašai po nuotraukomis vos tilpdavo į tam numatytą vietą, rytais redaktorius krapštydavo pakaušį bandydamas suprasti dizainerio sudėliotą konceptualų straipsnio maketą.

Ne, mes niekada daug negerdavome. Neturėjome tokio įpročio. Mums reikėjo tik trupučio bendrumo, kad visi, kaip vienas, nusidažytume tokio pat lakmuso popierėlio spalva. Tada jautėmės be galo svarbūs ir be proto talentingi. Kaip ir visi jauni žmonės, per neįtikėtinai trumpą laiko tarpą atsitiesę po universitetų teorijų, bent tam kartui nusipurtę tėvų prievoles ir vos tik išėję iš namų nusprendę niekada laiku negrįžti. Pasiryžę bėgti, trenktis, kristi – gyventi taip, tarsi šiandienos paklydimai rytoj bus nublankę, todėl niekam nebesvarbūs ir neprašantys pasiteisinimo.

O dabar mes ieškome triušio. Nuo pempių kalvos pasukame link akmenyno – prie kelio suverstos akmenų krūvos su vienišu karklu, styrančiu ten jau ilgą laiką. Vaikystėje tikėjau, kad tarp tų akmenų veisiasi gyvatės, visada nedrąsiai praeidavau pro šalį. Žolę sujudinusi lauko pelė regėdavosi kaip šmurkštelėjęs gyvačiukas – šalta šiurpo ranka praslysdavo styrančiomis mentimis, o po to kamuodavo slogūs sapnai.

Kartą mums grįžtant iš šio lauko su šuniu, aš pasileidau bėgti. Ar jis užsiundė šunį? Mano brolis. Nepamenu, bet šuo, senasis kiemo mišrūnas, kuris gerokai vėliau, paskutinėmis dienomis bindzendavo pasprausta uodega, balkšva užsitraukusiomis akimis, kibo man į koją. Ak, tas kartus neteisybės jausmas, ašaros pupomis… Apeiname, mestelime į krūvą kelis akmenis ir pagalį – tuščia, tylu. Nėra zuikio. Nereikėjo atpratinti nuo rankos kvapo, leisti toli nubėgti, reikėjo pagauti ir skubiai įgrūsti į triušidę, visada visada uždaryti duris.

Bet tada tame bare… „Žinai Hermano Hesės „Stepių vilką“, gera knyga, ką?“, pradėjau samprotauti bandydama kaip įmanoma labiau suspindėti prietemoje. Barzdotas vyras linktelėjo galva. Aš kalbėjau apie vienatvę, apie žmogų-vilką ar vilką-žmogų, apie mirtį. Tada atrodė, kad prisipažinti apie kažkada kilusį norą nusižudyti yra klasiška. Vyriškis liūdnai šyptelėjo ir švelniai suėmęs mano nuogą žastą tarstelėjo, kad mirties šešėliai kartais kenkia jaunų mergaičių fantazijoms. Pyktelėjau ir arogantiškai atsitraukiau.

Kaip tai buvo kvaila – stengtis patikti vyresniems, palikti neišdildomą įspūdį, dėtis nežemiška būtybe, mūzų mūza, dievų dovana tokiame naiviame amžiuje. Tas baro lankytojas, pakviestas kažkurio mūsų prisijungti, turėjo daugiau proto už mus visus. Jis nedaug kalbėjo apie savo gyvenimą, nelipdė pasakojimo iš kitų žmonių nuopelnų ar svetimų detalių. „Aš geriu, valgau; man patinka“, – sakė jis, tarsi visą laiką gyventų ir būtų vienas. Tuo metu nė vienas mūsų negalėjo ištverti savęs – mums reikėjo kitų, be jų buvome silpni. Palikti vieni nerasdavome sau vietos, jautėmės nemylimi, niekam nereikalingi, todėl vienišesni už patį poną Dievą.

Triušis laukuose vienas. „Triuši triuši triu-u-u-ši“ – šūkteliu, gerai suvokdama, kad neatsilieps. Nei subaubs, nei sulos. Ir ne katė, kad minkštu žingsniu atbėgtų, pasitrintų murkdama į koją. Velnio sutvėrimas – gaudyk vėją laukuose, tuoj sutems. Gal tik kailiuko atplaišos liko – sakė, matė anądien šmirinėjančią lapę. Baisu turėtų būti – toli nuo namų, persekiojamam ir medžiojamam. Atviros triušidės durelės siūbuodamos tyliai girgžda – įkyrus tuščių namų garsas.

Kuo jaunesni, tuo naivesni buvome. Nelaimingos meilės ne brandino, o žlugdė, vyresnio žmogaus kritika prilygo negailestingam nuosprendžiui. Grasinome nusižudysią, bet nei pjovėmės, nei korėmės. Guodėme vienas kitą, dalinomės rūpesčiais, patys save drąsindami, tempdami į viršų stiebėmės ir kilnojome namų stogus. Tarsi balti triušiai, ištraukti iš iliuzionisto skrybėlės – iš tamsos į žibančią sceną, ir vėl sugrūsti į niekur.

Tas besikartojantis amžiaus susireikšminimas, visos jūros iki kelių. Jaunystės kultas. Beprotiška drąsa ir dar gilesnės baimių prarajos. Ta keista paralelė: jaunas žmogus dažnai nežino, ko nori, bet gali daug, o vyresnės kartos galimybes apriboja senkančios jėgos, laikas, kartais įsišaknijęs nenoras kardinaliai keisti ir keistis. Išties mes esame taip įsikabinę savos kasdienybės, savų pasikartojimų, kad, net ir norėdami pokyčių, neįstengiame pasileisti nuo įprastinio gyvenimo būdo.

Dalis mūsų išėjo gerais keliais, dalis pasiklydo.Tas vyras iš baro niekur nepražuvo, vis dar vaidina viename teatre. Redakcijoje jau kiti geria kavą ir plauna puodelius. Etatiniai girtuokliai metė gerti, kiti – pradėjo. Gyvenimo taurė siūbtelėjo ir išsiliejo naujomis galimybėmis. Ką pradėsime šį rudenį? Mokyklos ir universitetai jau baigėsi, dekupažas atsibodo. Nebeliko nieko privalomo, vien tik laisvi pasirinkimai.

Grįžtame į daržinę. Tarp sustumtų šieno rulonų – nedideli tarpai. Suklumpu ant kelių ir žiūriu į juodą tarpą, praskleistą šieno užuolaidą. Dabar matau – ten triušio ola. Šššš! Ugniaužiu kvėpavimą, visai kaip vaikystėje, kai suklupę prie triušių dėžės tarpo stebėdavome ilgaausių gyvenimą ir laukdavome momento, kai kuris nors triušis užlips ant kito… Karštį mušantis, nekaltas pažinimo džiaugsmas.

Kišteliu ranką į juodą skylę ir pirštus nudelgia aštrūs dantukai, palydimi pikto burzgesio. Atsitiesiu su šypsena – yra, ir ne vienas. Dabar nieko nedarysime, rytoj. Aptversime šiuos kelis šieno rulonus, padėsime dubenėlį vandens ir saugosime triušiukus nuo lapių, šeškų, varnų ir vanagų. Ruduo. Prieš akis – ilga žiema.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s