Pilki šešėliai

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. lapkričio numeryje.

Mokykla. Klasės susitikime po dešimties metų greitai pasimato, kad ryškiaspalvės papūgos susitupėjo ir pavirto naminėmis perekšlėmis („Žinai, namai-darbas-namai…“), drovūs moksliukai tapo žaviais verslininkais, o pilkos pelytės… Hm, pilkos pelytės, įsikniaubusios į aukštą palto apykaklę spinduliuoja keistą patrauklumą.

Įkaušusių vyrukų galvose kažkuriame momente tarp silkės pataluose ir bendraklasės iškepto pyrago prašuoliuoja įžūli fantazija: pilkoji pelytė, švelniai prisišliejusi prie peties prikimusiu balsu sužnabžda, kad norėtų trumpam pasišalinti kartu. Į sporto salę, prisodrintą įkaitusių kūnų prakaito, ar į biologijos kabinetą, kur būtų galima praktiškai patyrinėti mokykloje kaltas teorijas apie žmogaus kūną.

„Eikš eikššš“, – tarsi medis brūžintų šakomis į langą, ar šiugždėtų draskomas dovanų popierius – toks jos akių žvilgesys, už tų akinių madingais rėmeliais – juk žinai, kad manęs nori. Pilkoji pelytė išslysta iš užstalės ir metusi žvilgsnį per petį grakščiai nukaukši mažais kulniukais papudruoti nosytės ar tiesiog atsikvėpti. Kuris iš bendraklasių tai palaikys ženklu sekti iš paskos?

Kirpykla. Pro duris įžengia rausvaplaukė. „Renkitės“, – pasako jis, pasirėmęs į plačios kėdės atlošą. Ji greitai nusimeta švarkelį ir klusniai tūpteli į jo laikomą kėdę. „Ką darysime?“ – paklausia vyras. Ji viltingai prataria: „Atsiduodu jūsų vaizduotei“. Kirpėjas pasklaido jos plaukus, įvertina jų apimtį ir išvaizdą: „Tai darau viską, ką noriu, taip?“ Net lūpa nevirpteli: „Taip“. Jis velniškai šypteli ir lengvai mosteli į kitame kampe stovintį praustuvą: „Ateikite, išplausime galvą“. Nepadės.

Moterys prisiskaitė pilkųjų atspalvių, sienomis lipa kaip nori, kad jas valdytų. Priremtų prie sienos, grubiai paimtų. Lieptų šliaužioti keliais su į burną sukištomis kelnaitėmis. Ponią Juliją ilgai kaitinusi svajonė apie supančiojimą išsipildė su kaupu – ponas Petras pririšo ją prie radiatoriaus ir išėjo su kaimynu padaryti butelio.

Ak, moterys… Pačios prisigalvoja – pačios supyksta. „Va, jis dabar prieis, apkabins, pagirs mano naują šukuoseną, arba ne, dar geriau – pareis namo su didele puokšte gėlių, brangiu vyno buteliu ir…“ Pokšt! Tarsi šampano purslai trykšteli vaizduotė. Tas vargšas vyras, pavargęs kaip šuva po darbo, padėjęs ant stalo žaliųjų žirnelių stiklainį, kurio buvo paprašytas dar ryte, niekaip nesupranta, kodėl šį vakarą taip gerai namie girdisi kapsintis čiaupas, o mylima moteris rūsčiai žaibuoja akimis: „Ne už tokio vyro aš tekėjau…“.

Apsivelku mėlyną suknelę, kiek per ryškią pilkam lietuvių koloritui. Troleibusas siūbuoja silkių statinę, jaučiuosi kaip gulbė tarp besiturškiančių ančių – tai nužiūrinėja, tai taikosi žnybtelti. Toks pavargusio veido jaunuolis parodo man savo pagedusius dantis ir atsistojęs galantiškai sako: „Sėskitės, panele“. Net silpna pasidaro dėl tokio viešo mano, kaip silpnosios lyties, pripažinimo. Atsisėdu paraudusi. Išsitraukiu akinius nuo saulės ir visą kelią įdėmiai seku vaizdą pro langą.

Iš tiesų norėčiau pati pareikalauti užleisti man vietą. Bakstelti kokiam jaunuoliui į kaktą ir sakyti: „Ei tu, nematai, kad moteris stovi?“, arba „Tai darbe neprisėdėjai?“ Deja, ne tokios knygos populiariausiųjų dešimtukuose, tad jaučio odos botagas, kurį taip ryškiai įsivaizduoju, taip ir lieka neištrauktas iš pasąmonės rankinės. Dabar nauja mada geisti būti žeminamai. Siūbuoju įsikibusi į turėklą, mėgaujuosi.

Po tokių kelionių viešuoju transportu koja girgžda. Užsirašau pas traumatologą kitame miesto gale. Pildydamas geltoną mano kortelę klausia, kodėl tiek toli važiavau, ir blyksi akimis (matyt, įsivaizduoja, kad labai gražus yra). Gūžteliu pečiais, neturiu ką atsakyti. „Maukitės kelnes, gulkitės“. Neatsimenu, kada būčiau taip greitai išsirengusi prieš svetimą vyrą. Nuolankiai klausau ir nemykiu, kai maigo mano koją, kone užguldamas visu svoriu lanksto į visas puses ir pridėjęs ausį klausosi, ar tik neišgirs to paslaptingo, mano apibūdinto girgždesio. Nieko neranda, matyt, blogai ieško. Tai – ne sąnariai, o mano mintys.

Darbe užsakinėjome naujus baldus. Meistrai, surinkinėjantys stalus, darbo vienu ypu nebaigė – pritrūko kažkokios detalės. Skambina įmonės vadybininkas, atsiprašinėja, nuolaidą siūlo, sako, atvažiuos toks vyrukas kitą dieną, būtinai paskambins ir laiką suderins. Neskambina. Įžengia į biurą ir tiesiu taikymu prie reikalo, t.y. nebaigto stalo. Jam reikia – jis ateina, pats geriau žino, kada gali.

Kaip ir šaldytuvų meistras, pasakęs, kad teiksis pasirodyti tarp dešimtos ir dvyliktos valandos. Nemenkas laiko tarpas, bet laukiu. Negana to, išvalau šaldytuvą iki spiginančio blizgesio, kad tik nepatirčiau gėdos, kaip nepatyrusi mergiotė, apsivilkusi apspurusius apatinius pirmam pasimatymui persiritus į taip geistą atomazgą jo tėvo automobilyje. Meistrui pagaliau pasirodžius pasijuntu kaip namų šeimininkė, išsikvietusi pražilusį žigolo: jis pakrapšto apatinę šaldytuvo dalį ir paima šimtą septyniasdešimt litų.

Vyrai, galintys išsitepti iki ausų, kišti rankas ten, kur draudžiama per darbų saugos patikrinimą, turi savotiškos galios. Atvažiuoji į autoservisą, meistrai pučia krūtinę kaip kalakutai. Užtat išdidūs vyrai vaidina mačo ir automobilį remontuoja patys, arba važiuoja į brangesnį autoservisą, kur jo piniginė yra karalius, o nuomonė – karalienė.

Vyrui nedera žemintis, o moteriai – na… Per gyvosios archeologijos dienas Kernavėje šiemet teko matyti vaizdelį: moteriškė su dviem vaikais trypčioja prie tošininko stalo. „Kiek ta dėžutė kainuoja? Dvidešimt litų?! Ojė-ėė… Nuleiskit penkis litus“. Amatininkas purto galvą. Moteriškė pasitelkia savo gyvąjį skydą: „Taigi vaikai nori savo mamai dovaną nupirkti, už savo sutaupytus pinigus…“ Ir negražu, ir gėda. Kas galėtų įsivaizduoti verkšlenantį vyrą tos moteriškės vietoje? Man sunkiai pavyksta. Užtat puikiai įsivaizduoju, kaip minėtoji asaba namie kaukia ant savo vyro virš barščių lėkštės.

Todėl moterys verkšlena arba apsimeta esančios silpnos, o vyrai jas pančioja. Aš visai tikiu ta teorija, kad kuo aukštesnes pareigas žmogus užima, tuo namie jis arčiau grindų: šaltos direktorės išsivelka iš tamprių kostiumėlių ir kapoja morkas mišrainei su nepakeliamu kaltės jausmu, kad yra prastos motinos ir žmonos. Ir, žinoma, atvirkščiai: vadybininkėlis, kiaurą dieną darbe stumdęs kortas kompiuteryje, namo grįžta kaip Aleksandras Makedonietis.

Turiu įtarimą, kad moterys jau seniai pavargo būti stipriomis. Todėl jos pamiršta nupirkti alaus ir išlyginti marškinius, jos miltais išbarsto apsaugos ratus virtuvėje ir pasileidžia į pilkų šešėlių medžioklę miegamajame. Ak, mylėkite mus kaip reikia: nešiokite ant rankų, leiskite pajusti vyrišką raumenų jėgą. Prispauskite taip, kad sunku būtų įkvėpti, kad nerastume nė tarpelio pabėgimui. Nes mes tikrai nenorime bėgti, jei mūsų niekas nesiveja.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s