Prie metų stalo

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. žiemos numeryje.

Po aksominiu dangumi, šaltoms žvaigždelėm spingsint, senovės lietuvis, išvirtęs iš garuojančios pirties, pažvelgdavo aukštyn ir rodomuoju pirštu pakutendavo Grigo ratus: „Ėhė, atveš man sūnų kitąmet, atveš… Duos dievulis, gims po šienapjūtės, kirmėliaus mėnesį“. Ir apsisukęs ant girgždančio sniego pravėręs pirties duris šūktelėdavo: „Dar garo, sūnus važiuoja!“

Ot buvo laikai – kol pamaldūs kunigai grumodavo virš skarelėmis apgobtų galvų, šaudydami akimis, ar tik nepamatys besijuokiančio nelabojo davatkos pavidalu, namuose aitvarai svirnus pildydavo ir tuštindavo, laumės pievas rūku klodavo, o naivius jaunikaičius šaltom rankom užglostydavo ir varlių kurkulais prigirdydavo. Žmonės gimdavo ir mirdavo tame magiškame pasaulyje, vis naujų taisyklių ir baubų prisigalvodami. Ir gyvenimas nebuvo nei prėskas, nei saldus – tiesiog toks, koks turi būti.

Žiemą gimusieji buvo laikomi „vasaros nemačiusiais“. Sausąjį mėnesį, kai šaltis spausdavo į ragą, o vilkai nesibaidydavo iki tvartų ateiti, gimdavo vargą nešantys: mažuosius tekdavo labai saugoti, kad tik nesušaltų. Kai visa šeimyna ilgus vakarus leisdavo troboj, tas knerkiantis ir klykiantis vaikelis ne vienam keldavo irzulį, todėl ir paaugęs turėjo keistą savybę kitus nuolat erzinti tiesiog savo buvimu, todėl suaugę sausinukai dažnai kovodavo dėl vietos po saule. Ko norėt – gegutėms kukuojant pradėti.

Barsuko mėnesį gimdavo vilties nešėjai – jau tuoj tuoj bus išvaryta žiema ir paleis sniegą. Dažniausiai karvės veršelius vesdavo, tad namie vėl atsirasdavo pieno, o prie keptų krekenų dubenio susistumdydavo visa šeimyna. Vasarį gimusieji buvo laikomi naivuoliais, menkai pažinę žiemos gniaužtus, per daug svajojantys. Dar prie keisto būdo prisidėdavo tai, kad anie dažniausiai būdavo per šienapjūtę, kuriame žaginį ar ant šieno pradėti, todėl tokie išvėsę, kaip dobilų prikimštomis galvomis.

Pavasarį ir vasarą jau gimdavo „žiemos nematę“, minkštesnio charakterio vaikai. Parskrendant pirmiesiems vieversiams ir kovams, į pasaulį pradėdavo belstis mažieji paukštvaikiai. Gamtos gaivalai ir pavasario morčius įkvėpdavo mažiesiems neregėto meilumo ir judrumo, gero būdo, tarsi iš tikrųjų kas būtų kaktas liepžiedžių medumi patepę tą akimirką, kai užsimezgė nauja gyvybė.

Velykų mėnesį gimę mažieji būdavo vadinami velykiniais arba balandiniais. Motinos tikėdavo, kad šį mėnesį gimdavo tik geri vaikai, nes prisikėlęs Kristus negali leisti plisti tamsumoms stebuklų metu, tad vaikai neturi ožiukų ir vaikiškų kaprizų. Kad atsarga gėdos nepadarytų, per Velykas parsineštu šventintu vandeniu mažąjį gerai išprausdavo, o į vystyklo kamputį įsukdavo mažą kadagio šakelę.

Gegutėms kukuojant į pirkios lubas užklykdavo daržo vaikai: būtent juos, stipriai susuktus į vilnonę skarą nešdavosi į daržus ruošti žemės ir sėti. Vieni pirmųjų pajutę žemės kvapą, užaugdavo darbštūs, kaip jaučiai užsispyrę. Polinkį prie žemės ir ūkio darbų stiprindavo tai, kad gegužiukai dažniausiai būdavo pradedami rugių sėjos metu, kai lovoms drebant vyrams iš kišenių byrėdavo grūdai, o motinos gniauždavo patalus žemių pilnomis panagėmis.

Šienpjovio mėnesį ne viena moteriškė sugriūdavo čia pat, palaukėje ir pagimdydavo būsimą laumių numylėtąjį – pievų ir sodų vaiką. Tokie, ant šieno gimę padaužos, buvo laikomi kūrybingais, turintys iškalbą, deja, nepasižymintys kantrybe, o kartais – ir sveiku protu. Jei užaugę neišeidavo į mokslus ar kunigystę, likdavo geležiniu plūgu ant šeimos pečių – nuolat nepatenkinti ir irzlūs. Neveltui birželį vadindavo kirmėliaus mėnesiu, tos kirmėlės, pasirodo, kartais ne tik obuolius pagrauždavo.

Liepų žiedams prisipildžius bičių dūzgesio, gimdavo saldieji ir sūrieji vaikai. Paaugusiems ant stalo padėdavo šviežio medaus ir sūrio ir duodavo pasirinkti – kurio pirmo sieks, toks ir bus: arba saldus kaip medus, arba skalsus kaip sūris. Motinos labiau džiaugdavosi sūriaisiais – esą arčiau ūkio, o saldieji reikalaudavo per daug dėmesio, nors nei vieni, nei kiti nebūdavo labai blogi vaikai.

Ruginiai gimdavo rugius pjaunant, javus kuliant, obuoliams ir žvaigždėms į žemę bumpsint. O, koks romantiškas laikas… Tačiau vaikai užaugdavo itin praktiškais, grūdą prie grūdo dedantys, kartais godūs ir pavydūs, todėl motinos tai pastebėjusios stengdavosi ilgai nedelsti ir pliku užpakaliu pasodinti į balą, kad pasiutimas pas velnius išeitų.

Rudenį paskelbdavo mažieji sėjėjai ir derliaus ėmėjai. Tą mėnesį, kai grūdas į žemę krisdavo, o rudenio vėjams pakilus išlėkdavo paukščiai, vaikai gimdavo šaltesnio būdo, mokantys viską dirbti – apie tokius sakydavo, kad turi auksines rankas. Šaltą būdą lemdavo pradėties laikas – pats tamsiausias metas, kai krosnyse ūžaudavo ugnis, o miškuose pokšėdavo kirviai.

Spalinukai pasirodydavo per patį linų mušimo įkarštį, kai namų pakampėse šiugždėdavo iš batų iškratyti spaliai. Vaikai užaugdavo smalsūs, tikri kodėlčiukai, nes prasidėję lietūs vis ilgesniam laikui uždarydavo namų duris patiems mažiausiems, kurie kietai susukti lopšyje, niekieno netrukdomi, patys sau panosėj knerkdami galėdavo tyrinėti dar naują, garsų ir kvapų kupiną pasaulį. Tuo tarpu visa šeimyna raudavo burokus.

Vieną iš tamsiausių mėnesių – vėlių metą – gimdavo paslaptingi vaikai, dažniausiai paveldėję prosenelių vardus. Būdavo tikima, kad nepatenkinti protėviai galėdavo įsikūnyti į kūdikius ir taip atkeršyti netikusiai šeimynai, todėl artėjant gimimo valandai, moterys traukdavo skaniausius kąsnelius iš podėlių ir paslapčia nešdavo į kapus, numirusiųjų alkio malšinti. Duoti gimusiam kūdikiui mirusiojo vardą buvo tarsi gimties rato užbrėžimas – atsiprašymas už skriaudas ir prašymas globoti.

Kalėdų mėnesį, vilkams pradėjus staugti, troboje sudejuodavo gimdyvė – į pasaulį belsdavosi šeimos atpirkėjas, kaip koks asmeninis Jėzuliukas. Žemę sukaustęs gruodas ir tvoras girgždinantis speigas mažajam lemdavo neeilinę lemtį. Šis žiemos vaikas galėdavo tapti kuo tik panorėjęs – motinos melsdavo, kad užaugęs taptų kunigu, o tėvai – geru artoju ar staliumi, tačiau ne visada tos viltys pasiteisindavo, nes ilgiausiomis metų naktimis ir velnių pasitaikydavo.

Tokie tat buvo laikai – kupini tamsos ir nepaaiškinamų stebuklų. Prie Kalėdų stalo susėsdavo šeimyna, ragaudavo medaus ir obuolių, žuvies ir grybų, raugintų kopūstų, žirnių, pupų… Tais metais gimusieji nekantriai sėdėdavo ar gūguodavo ant motinos rankų, išplėstomis akimis žiūrėdami į nekasdienišką stalą ir pakilius šeimynykščių veidus. O moterys, po širdimi glausdamos paslaptį, išsirisiančią kitais metais, mintyse melsdavo kuo mažesnių kančių ir kuo geresnio atėjimo laiko – kad tik tas vaikas geras būtų, o visa kita – jau kaip nors. Juk niekada nebūna, kad nieko nebūtų.

Gerų jums metų!

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s