Ji

“…tarsi viskas vyko be žodžių ir be kalbų, buvo savaime suprantama, jog jie dalinsis užeigos kambarį ir kai jame skubiai atsidūrė, saldus juodosios tuštumos stebuklas pasikartojo, tik šįkart jis nebuvo apimtas pykčio, ne taip skubėjo, tačiau vis tiek buvo godus, nieko beveik negalvojo, vien kaip numalšinti savo alkį ta moterimi, su kuria viskas buvo paprasta ir savaime suprantama – būti kartu su ja buvo tarsi kvėpuoti, tarsi gerti vandenį ir valgyti duoną, ji buvo tarsi gyvasties stebuklas; ji atsivėrė ir atsidavė jam visiškai, be kalbų, be kvailų klausimų, ar myli ir kas bus rytoj; be jokio drovumo ar gėdos, vien su didžiausiu geismu, sklindančiu iš kiekvienos malonumo ir prisilytėjimo išalkusios savo odos poros, nuo kiekvieno pašiurpusio odos plaukelio, ir judviejų pasisiotinimo akimirką jį vėl apėmė tas protą jaukiantis saldumo jausmas, tačiau kai jis baigėsi, stebuklas liko, ir tas stebuklas buvo toji moteris lovoje ir jos pailsęs, kiek lipnus, šiluma alsuojantis kūnas, šalia kurio visas lapkričio lietaus merkiamas pasaulis su rudais pūvančiais lapais nuklotais sodais, šaltomis aidinčiomis bažnyčiomis ir purvu pažliugusiais keliais atrodė toli toli, už tūkstančių mylių, o gal net ir visiškai išnykęs; šalia jos nebuvo vietos baimei, mirčiai, ligoms ir senatvei; kad ir priklausiusi kunigaikščiui, kad ir pažymėta gėdos įdagu, ji buvo stebėtinai tyra; tyra it gyvasties versmė, ir užmigusi šventoji mergelė”

Kristina Sabaliauskaitė, Silva Rerum III.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s