Močiutė žvirblis

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2014 m. vasario numeryje

Spynoje subraška raktas. Tyla. Iš lėto atsiveria senos durys, pro tarpą kyšteli lazda ir galiausiai močiutės nosis. Baikščiai apsidairo, ar nieko nėra laiptinėje, ir mikliai, kiek tik leidžia sukauptas metų bagažas, strykteli į laiptinę ir skubiai grūda raktą. Vienas–du, užrakinta. Stabteli nusčiuvusi, klausosi kaimynų. Ramu. Galima eiti.

Ir va taip kiekvieną kartą, lyg ne savo namuose gyventų – kaip vagilė, paslapčia užvaldžiusi svetimą nekilnojamąjį turtą, atrėmusi lazdą į kampą ir tvirtai nusprendusi: „Nuo šiol čia bus mano slėptuvė“. Slapstosi močiutė. Bijo kaimynų, svetimų žmonių, paštininkų, nekviestų santechnikų, parašų rinkėjų, prisigėrusių ir apsvaigusių, supainiojusių adresą, vidurnaktį besitrinančių į duris ir prašančių įsileisti. Bijo gydytojų, ugniagesių, o labiausiai policininkų.

Nepatinka močiutei vienai gyventi, bet senelių namuose nepatinka dar labiau. Ten, mažą kambarėlį tenka dalintis su kokia kaimo patarška, kuri nuolat džiaugiasi savo vaikais ir anūkais, kokie jie geri, kad ją, mylimą sengalvėlę, čion įtaisė. Aj, aj, kaip jie gerai gyvena, į turkijas važiuoja, tik gaila, kad taip retai ją aplanko, o paskutinių dvejų proanūkių net akyse dar neregėjo, tik nuotraukas mačiusi akinančio mobiliojo telefono ekrane.

O dabar pati sau, ant savo galvos. Ir duonos nueina nusipirkti, ir mokesčius susimoka. Tik kad va, žmonės baisūs. Tik įeik į kokią parduotuvę, iškart prišoks kokia mergelka, kaip ožka čiaumodama, ir klausia „Gal ko ieškote? Ar pagalbos nereikia?“. Numoja močiutė ranka it uodą vydama ir eina toliau. Nepatinka, kad lenda sveikintis, linki geros dienos: „Tarsi mane pažinotų, nors tik spėk įsidėmėti, šiandien kasoje sėdi Nataša, o rytoj – Kristina“.

Ir į kiemą nedrąsu išeiti, vaikiščiai rėkauja, laksto. Visokie neaiškūs tipai pakampėmis slampinėja. Močiutė matė, kaip kiemo šlavėjas iš ryto atsisėda ant šaligatvio bordiūro ir iš kišenės išsitraukia puspilnį butelį, kaip augęs vyriškis, grįžęs vakare į kiemą ir neradęs laisvos vietos savo blizgančiam automobiliui, pakelia kitų valytuvus, o kartą kaimyno „zapukui“ veidrodėlį nulaužė. Močiutė viską mato, todėl visko bijo ir net savotiškai nekenčia.

Nekenčia rusų – visų kaimynų, kurie gyvena Lietuvoje jau seniai, o net pasisveikinti normaliai neišmoko. Ir lenkai nepatinka, kad Vilniaus gviešiasi (o ko jie autobusais vis važiuoja ir važiuoja, a?) kad nori lenkiškų užrašų ne tik dokumentuose, bet ir gatvių lentelėse. Močiutė nemėgsta politikų, Europos sąjungos, NATO, ŠMATO, Sodros ir kylančių kainų.

Todėl ir sliūkina ji iš namų tyliai kaip pelytė – kad tik niekam neužkliūtų, po kojomis nesimaišytų. Tamsi it šešėlis, nešiojanti amžiną gedulą, nes amžinąatilsįduokmirusiemsViešpatie vyras išmokė niekuo nepasitikėti ir geriau iš anksto nekęsti, nei aklai tikėti ir mylėti. „Pergyvenome rusą, pergyvensime ir šitą netvarką“, sakydavo jis, išjungdamas televizorių, o močiutė pritariamai linkteldavo galva.

Atsidūsta senoji, televizorius jau seniai neberodo, ir gerai, vis tiek nėra ką žiūrėti. Klausosi tik radijo truputį – pavargsta močiutė nuo blogų naujienų, nuo teatro, kuriame buvus gal dusyk per visą amželį, apžvalgų, nuo muzikos, kuri jau nebe ta. O gal sava niekada ir nebuvo?

Nežino močiutė, kaip dabar būtų galima geriau gyventi. Tiek to gyvenimo ir liko, nieko nepadarysi. Norėtų ji kažko ypatingo, bet ko? Parapijoje duodamas saldumynų maišelis per šventes nedžiugina, o maltiečių karšta sriuba – verčia gėdytis: įsibrauna visi džiugiais veidais, grūda į rankas karštą dubenėlį, trypia kilimus ir kiekvieną šaukšto kilstelėjimą pasitinka katutėmis. Todėl močiutė pasakė socialiniams darbuotojams, kad jai pagalbos nereikia, taip, jos pensija kuklutė, bet ji turinti nemenkų santaupų. Tik nepamenanti kuriame banke jos buvo, „Snoro“ ar „Ūkio“, o gal „Šiaulių“…

Dabar taupo močiutė. Tualete naudoja nešvarų vandenį, kuriame skalbė rūbelius ar pati maudėsi. To paties vandens vasarą atsineša iš kitame kvartale esančio ežeriuko, o žiemą tirpdo švarų sniegą. Tik arbatai ir maistui vandenį leidžia iš čiaupo. Valgo nedaug, taupo kiekvieną kąsniuką ir vis skaičiuoja santaupas, ar pakaks naujam antkapiui ant bendro su vyru kapo, juk taip gražu būtų pastatyti naują prieš iškeliaujant anapilin…

Norėtų močiutė, kad namie būtų bent maža dūšelė – ar pelytė, ar nedidukas katinukas, kad turėtų su kuo pakalbėti, tiksliau, kam pasipasakoti. Močiutei nereikia, kad jai kas atsakytų, pakaktų, kad išklausytų. Bet neužteks pusės grūdo per dieną, ir už kates butuose reikia mokėti savivaldybei. Tad močiutė atsisėda prie lango ir žiūri į čirškantį krūmą, kaip žvirbliai pešasi it Seimo nariai.

Ir žiūri močiutė, kaip slenka dienos, viena už kitą kasdien vienodesnės, kaip keičiasi metai, o žvirblių bendrabutis čia pat, už lango – vis mielesnis ir mielesnis. Šypteli senučiukė: „Būčiau aš mažas žvirblelis, tik purpt nuo šakos ant šakos, dėl rasto trupinio susikulčiau, o paskui plunksnas kedenčiau ant alyvų šakos“. Užsimerkia močiutė…

O čia kas dabar?! Iš kur toks šaižus triukšmas. Ak, tai katinas ją vejasi, tas kiemo nedorėlis, vienaakis rainys. Ir rėkia močiutė dusdama, iš visos paukštiškos krūtinės, jausdama kaip aštrūs nagai glemžia sukedentas plunksnas, plakasi sparnais taip, lyg nenorėtų mirti. Dar ne, dar ne! Dar antkapio reikia… Atsimerkia močiutė ir krupteli.

Greitai ropščiasi nuo sofos, stato kėdę prie sekcijos, drebančia ranka įsikimba į atkaltę ir lipa aukštyn. Kiek ten santaupų dar trūksta? Pasistiebia ant pirštų galiukų ir rankomis naršo maišelio, paslėpto tarp patalynės ir rankšluoščių. Suspaudžia rankose ir priglaudžia prie krūtinės. Akimirksnį susvirduliuoja ir atsiremia į sekciją, per širdį nubėga toks keistas šaltukas.

Vienas šimtas… du… tūkstantis ir… močiutė nesupranta, kaip ji čia sugebėjo užmigti, ir dar taip nepatogiai: viena koja ant kėdės, pati – ant kilimo. Žiūri močiutė į lubas. Temsta. Sugraibo nukritusį maišelį, traukia susuktus banknotus ir bando dar kartą suskaičiuoti. Vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt litų. Mažoka. Granitinis paminklas neišeis.

Kažkoks liūdesys – kaip pilkų siūlų kamuoliukas – paširdžiuose. Močiutei suvirpa lūpa: tikriausiai jau taip lengvai neatsikels, ir šoną skauda. Gal nereikėjo ant kėdės lipti, bet gi tiek kartų ropštėsi, pinigus į maišelį kišo, kas galėjo pagalvoti, kad taip nutiks. Ir taip pasidaro vieniša, kad norisi verkti, bet akys skaudžiai sausos – guli močiutė, žiūri į lubas. Skaičiuoja.

Į langą kažkas pastuksena. Senoji kilsteli galvą – žvirblis ant palangės: „Vis vien ne viena“. Nieko, dar pagulės ir atsikels. Apsičiupinės kaulus ir sausus sąnarius, jei reikės, nušliauš iki durų ir būtinai ką nors pasikvies. O Nikodemui, savo amžiną atilsį vyrui, susitikusi pasakys, kad pinigų užteko tik nedidukui paminklui. Vyras krestels barzdą ir sakys: „Pergyvenome rusą, pergyvensime ir tai“. Ir močiutei bus ramu ramu. Bet ne šiandien, gal rytoj. Dar žvirbliai taip saldžiai čirška.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s