Akmenys be dantų

Kai rugpjūtis sprogdino termometrų stulpelius, su Ugnium išeidavome į lauką tik ką atsikėlę. Tai devintą, tai dešimtą… Kol nekaršta, šlapiais plaukais, palaida suknele. Ugnius miegodavo savo puikioje karietoje, o aš sėdėdavau ant suolelio ir skaitydavau.

Kartą pro mus praėjo močiutė, o gal tiesiog senyva moteris, nebūtinai visos močiutės yra močiutės, su didžiaakiu berniuku. Die, tokių apvalių akių dar nebuvau mačiusi. Iš pažiūros berniukui kokie pusantrų metų, maksimum dveji. Jis priėjo prie manęs ir ištiesęs ranką man į delną patupdė mažą akmenuką. Padėkojau. Tada jis nusisuko ir kiek juokingai dėliodamas kojytes nubėgo iki šalia esančios pievelės ir nuskynė mažą geltoną gėlytę. Atnešė. Žiūri savo drėgnomis apvaliomis akim, tiesia man. Dar kartą padėkojau, o berniukas, net nenusišypsojęs, nubėgo pas jį laukiančią moterį.

IMAG1071

Tada pagalvojau, kad panašiai elgiasi dauguma vyrų – tiesa, dažniausiai iš pradžių jie neša gėles, o tada – akmenis… Kaip kad mano vyras, kuris šiaip nėra mėgėjas dovanoti gėlių, įkalbėjo mane imtis bendro darbo ir kartu nešti vieną akmenį. Nežinau, gal kokia tauta ar religija turi pasakojimą-pamokymą apie bendrą akmens nešimą – apie tai, kaip svarbu suprasti vienas kitą, pasidalinti jėgomis, gerai paimti ir atsargiai nešti, tausojant ne tik save, bet ir bendražygio rankas bei nugarą. Geras pamokymas būtų, iš tiesų.

Štai ir ridename savo akmenuką jau penktas mėnuo – pirmyn-atgal, aukštyn-žemyn. Ugnius juokiasi bedante burna, krykštauja laimingas. Būna, pavargstame, būna – nežinia iš kokių podėlių ištraukiame jėgų antplūdį. Būna, paverkiame, tiksliau – verkiu aš. Nes ašaros moterims tinka ir šiaip, ko gero, sveika pravalyti ašarų latakus. Kad neužaktų. Vyrai akis dažniausiai valosi kumščiais.

Kai pavasariais eidavome rinkti akmenų dirbamuose laukuose, vis galvodavau, kad akmenys auga. Antraip kodėl jie niekaip nesibaigia, renki renki kiekvienais metais, o jų, rodos, tik daugėja. Nežinau, ar mano kaimo mokykloje dar taiko fizinį darbą mokiniams, bet mums tekdavo eiti į akmenų ar runkelių rinkimo talkas. Mamos mums sutepdavo sumuštinių ir įdėdavo limonado troškuliui malšinti. Tą dieną būdavome atleisti nuo pamokų, visi pasipuošę darbine apranga smagiai linguodavome mėlyname kolūkio autobusiuke, vežami į begalinius dirvonus. Ir ko tik tuose laukuose nebūdavo – kam nagai nuplyšo, kam galvą praskėlė… Užtat vėliau kolūkio administracija skirdavo savo autobusiuką, ir mes važiuodavome į ekskursijas. Kad ir kokio Puntuko akmens pažiūrėti, labai simboliška.

O žemės akmenys auga ir auga. Be dantų, bet sotūs. Laimingi.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s