Noriu rašyti, bet nerašau.
Noriu daryti kitaip, bet nedarau.
Noriu būti laiminga, bet nesišypsau.
Per mažai noriu, matyt. Nesistengiu. Nes o kaip gi kitaip.
Todėl ir nesuprantu, iš kur randasi irzlumas – ar iš slenkančių plaukų, žyminčių nežinomųjų kelius ant laminatu išklotų grindų, ar dėl šaltų radiatorių, nutrauktų sapnų, nepasakyto žodžio. Pilnatis išsitaškius ant šaligatvio plytelių. Lapkričio mėnuo. Betrūksta nesiliaujančio lietaus ir turėsim tobulą tamsos bedugnę.
Tiesiog.iai.
ashtroka 
Plaukai slenka smarkiau todėl, kad kurį laiką visai neslinko. Ir šypsenų rezervuaras matyt kažkokiam mažam žmogeliukui išnaudojamas. Kartais geriausia tiesiog leisti sau būti. Kai norai bus pakankamai stiprūs, jei savaime sprogs džiugiu išsipildymu.
Ačiū 🙂