O dangus…

…ką dangus – toks didelis, didelis.
O žmogus  – toks mažas, toks mažas.
O gyvenimas – neaprėpiamas, išnešantis.
O mes dviese – ir vėl po ta liepa…

kur bitukės dūzgia, kaip žvaigždės danguje blinksi.

Girdžiu, girgžda sniegas po batais –
mano žmogus namo eina.

Laukiu.
Myliu.

Įrašo “O dangus…” komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s