Čia ir dabar

Gimus vaikui keičiasi nemažai dalykų: mityba, miego ritmas, įpročiai, ankstesni ritualai nublanksta, o galimybė ramiai pasėdėti tyloje 25 min. su arbatos puodeliu tampa aukso vertės. Sunkios tos pamokos, bet įveikiamos.
Laiko planavimas įgauna kitą prasmę. Atsiranda pasiteisinimo sąvoka “jei vaikas leis”. Žinoma, pas gydytojus nevėluojama ir visur suspėjama dažniausiai kažko atsisakius, kokio pietų miego ar pasivaikščiojimo. Visais kitais atvejais – jei vaikas leis. Nesirgs, neverks, nepribaigs mamos kantrybės.
Ir planai pasidaro trumpalaikiai, artimi. Šiandien reikia nukirpti nagus. Pašluoti trobą. Pavyko padaryti daugiau? Valio! Planas žlugo? Nieko tokio, rytoj. Arba poryt. Arba kai vaikas leis.
Ir lyg visos dienos panašios viena į kitą, bet visos skirtingos. Tik tas pojūtis – nėra nieko svarbiau už šią akimirką, sėdžiu ant vonios krašto, Ugnius – ant mano kelių palinkęs į priekį pirštukais gaudo bėgančią vandens srovę. Abu šlapi ir laimingi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s