Kartėlis

Būna dienų, kai užeina kartėlis. Savigrauža iki nuograužų ir nuospaudų, liaudiškai mozoliais vadinamų. Nežinau, čia gal toks nacionalinis bruožas – užsiiminėti saviplaka.
Ir tada taip negera, kad kažkam kažkada kažką pasakiau, kažką padariau ar kaip tik nesugebėjau padaryti. Ir taip pikta, ir gaila vienu metu, kad jau viskas, rodos, rytojus neišauš, taip ir liksiu su savo apkartusiu gyvenimu amžiams.
Bet praeina. Dar nebuvo, kad nepraeitų.
Ir žinai, reiktų tokiems kaip aš, dažniau žiūrėti įkvepiančias istorijas, kad ir tą apie vaikinuką be rankų ir kojų, tik su viena pėdos užuomazgėle kaip peleku, pažiūrėti, kaip jis šypsosi ir nesiskundžia, spinduliuoja visa vaivorykštės gama. Ir ne tuščiai pavydėt, o nusišluostyti nosį ir prikulti kartėlį, kad dėl smulkmenų galvą kvaršina ir nuotaiką gadina. Še tau, bjaurybe, še tau!
Vienok aš tikiu, kad tas pats vyrukas ne visada džiaugėsi gyvenimu. Buvo ir ašarų, ir slegiančio neteisybės jausmo, kai aplink visi sveiki, o pats – kaip dievulio nebaigtas lipdyti… Bet tokie skauduliai yra žymiai vertesni kartėlio, nei mano praėjęs laikas ar klaidos, kurių neišvengiau ir kurios, laimei, atvedė mane į šį tašką. Tai ko plakti save, ko skųstis? Matyt, galva per mažai užimta. Arba tiesiog lietuviškumas kamuoja.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s