Jos vardas

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2014 m. balandžio numeryje.

Ji šalia. Nelabai suvokiu, kur prasidedu aš, o kur baigiasi ji. Kartais atrodo, kad esame vienas kūnas ir kraujas. Girdžiu motinos širdies plakimą garsiau nei savo – visas pasaulis pulsuoja vienu ritmu. Jos balsas duslus, raminantis. Ir čia, drėgnoje tamsoje man savotiškai ramu ir gera, nors būna dienų, kai jaučiuosi nepakankamai sotus. Todėl ir gimęs nuolat jausiu alkį ir nepriteklių, būsiu mažiausias tarp didžiausių. Bet kol kas manęs nėra nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų – skleidžiuosi kaip erškėtrožės pumpuras tarpinėje stotelėje, dar nenusprendęs gimti ar mirti.

Tais metais nebuvo kito pasirinkimo – vos tik gimęs, susigrūdau pirštą į burną ir godžiai jį žindau. Mano motina pirmas dienas neturėjo pieno, vyriausiasis krivis liepė ateiti prie šventosios ugnies ir melstis. Malda buvo išklausyta, galiausiai buvau pasotintas. Vėliau man motina pasakos, kad tai šventosios giraitės žalčiai pasigailėję alkano vaiko ir nelietę karvės pieno dubenėlių, kol jos krūtys nepritvinko ir nepradėjo kapsėti pienas, kaip kapsi beržų sula kiekvieną pavasarį.

Dar vėliau man pasakos, kad dėl pieno stygiaus kaltas buvęs kažkoks vienuolis Brunonas, nešęs svetimą dievą į jų žemes. Motinos gentainiai ne tai nušnioję jam galvą, ne tai pelkėse prigirdę, ir nežinomas dievas turėjo užmerkti akis ir nuleisti galvą, kaip kad ją nukoręs jo pavidalas ant skersinio, prikalto prie statmeno baslio – koks tatai nuožmus tikėjimas, jei anie meldžiasi prikaltam dievui… Bet netrukus ir mums teko prieš jį atsiklaupti, iškirtus šventuosius ąžuolus ir išdraskius aukurus.

Viskas taip greitai keitėsi. Mano motina vis surasdavo sąjungininkų – tai glaudėsi prie vyrų ilgomis barzdomis ir meškų kailiniais, tai kikendavo vadinama „kochana“ (lenk. mylimoji) ir prisimerkusi iš malonumo tarp pirštų sukinėdavo sidabrines sagas, įsiūtas į nematytų užjūrio audeklų liemenes karo palapinėse. O karų buvo daug, kaip ir vyno. Grįžome pavargę, dulkėtomis kojomis. Galiausiai namų dvare buvo ištarta – „viskas, mus padalijo“.

Ar ji verkė, mano motina? Sunku pasakyti, kiek liūdesio buvo jos griežtame veide kietai sučiauptomis lūpomis, kai į namus atsikraustė rusiškai balbatuojantis diedas. Ji vaikščiojo išdidžiai, garsiai trankydama duris ir žaibuodama tamsiomis akimis. Buvo išdidi – ne taip pratusi, kad kas be jos žinios ateitų ir dar imtų tramdyti. Priešinosi taip, kaip mokėjo, bet neveltui žmonės kalba, kad meška yra pavojingiausias laukinis žvėris, o jei dar tas žvėris įjunkęs visus prispausti po savo didele letena aštriais nagais…

Tais metais motina mane mokė skaityti iš slaptų laikraštukų, atsirandančių namuose nežinomais keliais. Kartais naktimis lodavo šunės ir motina baukščiai prispausdavo kaktą prie vėsaus lango stiklo, be žodžių žiūrėdama į juodą tamsą. Ką ji ten matydavo, nežinau, bet po tokių naktų visada nušvisdavo šiltas ir džiugus rytas – mes gaudavome spaudos gimtąja kalba. Skaitydavome paslapčiomis, rydami žodį po žodžio it duoną nekramtomais kąsniais.

Paskui atėjo vokiečiai. Išblizgintais ilgaauliais, kvepiantys pomada. Motina su pamėklišku džiugesiu draskė raudonus kaspinus nuo užuolaidų, sukosi su šluota namuose ir dažė lūpas dar ryškesniu lūpdažiu, kad kiekvieną sutiktą išvaduotoją apdovanotų karštu bučiniu. Euforija truko neilgai, pasirodė, kad naujasis šeimininkas dar nuožmesnis už prieš tai buvusį, isteriškai darantis „ordnung“ (vok. tvarka) motinos podėliuose.

Galiausiai gyventi vienai, niekieno netalžomai ir neprievartaujamai, pasirodė geriausia. Nusprendusi būti nepriklausoma lengviau atsikvėpė. Tada, žiūrėdamas į jos aukštai iškeltą galvą, tiesius pečius, galvojau, kad laimingesnės motinos dar nesu matęs. Tai buvo jos geriausias laikas, o gal tik dar viena rami diena prieš audringą naktį…

Atėjo 1939 m. ir balbatuojantis diedas grįžo su nauja jėga. Netrukus parsibeldė ir „ordnung“, vis kartodamas „šaize“ (vok. Scheiße – šūdas). Kaip tikri vyrai santykius aiškinosi kumščiais kieme, o motina krūpčiodama spaudė mane glėbyje, delnais dengdama tai ausis, tai akis, kad tik kuo mažiau girdėčiau ir matyčiau. Pamenu tik jos dideles stirnos akis, žėrinčias tamsoje.

Ir jis grįžo. Balbatuojantis diedas pasirodė esąs stipresnis už grynakraujį ariją. Nusibraukė kruviną snarglį ir tėškė kumščiu į stalą: „Nešk barščius, moterie“. Ir ji nešė, drebančia ranka pilstė degtinę ir raikė juodą duoną. Naktimis girdėdavau, kaip ant languotos virtuvės stalo klijotės bilda puodų dangčiai ir skimbčioja šaukšteliai kampuotose stiklinėse, palydimi tramdomos motinos aimanos.

Žmonės iki šiol juokauja, kad tada parduotuvių lentynose galėjai rasti karvių kanopų ir tešmenų. Nežinau, gal kokiam Vilkavišky ir būta tokių gurmaniškų dalykų, bet man labiau įstrigo konservuotų žirnelių paieškos prieš didžiąsias metų šventes, ir tas malšinamas motinos drovumas, sumišęs su gėda, paklausti gatvėje sutikto praeivio, kurioje parduotuvėje „duoda“ bananų ar apelsinų…

Galiausiai diedo laikas baigėsi. Mačiau, kaip jis virsdamas aukštielninkas dar bandė rankomis graibstyti orą, it jame kabotų nematomos virvės, kai motina išspyrė kėdę iš po sėdimosios: „Von iš mano namų!“. Jos jau nebuvo galima perkalbėti. Stovėjo atšiauriai šalta, atkišusi delnus prieš važiuojančius tankus. Neturėjau teisės bijoti, matydamas ją tokią nepalenkiamai tvirtą, todėl sekiau iš paskos primerkęs akis nuo geliančio vėjo, nejausdamas batuose šąlančių kojų pirštų.

Po šiek tiek netvarkos dienų stojo taika ir ramybė. Mano motina rado naujų sąjungininkų ir užsiėmimų, užsirašė į kelias draugijas. Namuose vis dažniau skambėjo juokas ir dainos. Galiausiai viskas tapo įprasta ir kasdieniška, anksčiau džiuginę dalykai nebekėlė joko džiaugsmo ar nuostabos – rodos, viskas tapo vieno skonio ir kvapo.

Ji nesiskundė. Sėdėdama prie židinio vartydavo ant kelių pasidėtos prisiminimų dėžutės turinį ir su pasimėgavimu rodydavo praeities ženklus: „Žiūrėk, atsimeni, kai buvome prie Juodosios jūros… o čia, koks tu dar mažas sėdi mano pašonėje ant suoliuko prie verpimo ratelio… šitos kažkodėl neatsimenu, matyt, buvo nesvarbi“. Žinojau, kad tai ilgai nesitęs – dar mūsų laukia nauji atradimai, bet kada ir kaip jie nutiks, nebūtų pasakęs ir vyriausiasis krivis po didžiaisiais ąžuolais.

Šiandien ji vis dar gyva. Jei reikia, pati prisiskaldo malkų ir įkuria ugnį. Kasryt kruopščiai dažosi blakstienas ir lūpas, dabinasi masyviais gintaro auskarais sidabrinėmis ąselėmis. Atsisėda prie lango ir kažko laukia. Kantriai, užsispyrusiai. Smetoninis laikrodis ant sienos išmuša dvyliktą valandą, motina atsidūsta, atsistojusi patiesina sijono klostes ir neskubiu žingsniu eina į valgomąjį gerti priešpietinės mėtų arbatos su mažais cukruotais sausainiais.

Ji nebeturi dėl ko skubėti, ką nors kažkam įrodinėti, verstis per galvą. Jau viskas, kas turėjo būti ir buvo galima, padaryta. Bet kaip gera motina ji nereikalauja ir neprašo – tiesiog laukia ir tyliai tikisi, kad kitas jos istorijos tęsėjas būsiu aš.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s