Nėščia Madona

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2014 m. kovo numeryje

Baltoji mergelė. Šalto pieno stiuko, romaus veido, rankos prie krūtinės. Besilaukianti Dievo Motina kuklioje bažnyčioje. Ir trys skirtingo amžiaus būtybės, suklupusios atskiruose klauptuose. Kuri ko meldžia ar atgailauja? Žiūriu į skulptūrą ir nelabai suprantu, kodėl ją skaptavęs skulptorius pasikuklino išryškinti pilnėjančią taliją. Jei nežinočiau kas prieš mane, net nepagalvočiau, kad panelė Marija pavaizduota tokioje delikačioje padėtyje. Ar tik nebus pranciškonai prisigalvoję?

Jei nekaltoji sunkiai įkvėpusi nužengtų nuo pjedestalo ir įsimaišytų tarp žmonių, prašalaičiai jai neužleistų vietos atsisėsti ir tikrai nepraleistų į priekį nėščiųjų kasoje parduotuvėje. „Jei nesimato – tai ir nėra“, tokia nuostata vadovaujasi daugelis. Tiesa, ir matytis kartais neužtenka.

Vieną kartą stebėjau tokį vaizdelį: į viešąjį transportą oriai įlipo nėščioji, iš pažiūros, jau septintame mėnesyje. Nebuvo nė vienos laisvos vietos atsisėsti. Vyrukai įžūliai dėbsojo, o merginos, tos, kurioms labiausiai turėtų būti suprantamas laukimo stebuklas, įsikniaubė katra į telefoną, katra į langą. Ir tik vyresnės moterys, kurių kūnuose nėštumas kadaise paliko savo randus, pradėjo kudakuoti. Galiausiai pusamžė keleivė, jau spėjusiais pražilti smilkiniais, atsistojo ir švelniai pratarė: „Sėskis, vaikeli“.

Nėščioji papurtė galvą ir padėkojo, esą nereikia, tuoj išlipsianti. Susigūžusios mergaitės akimirksniu išsitiesė triumfuodamos „Matai, nereikėjo vargintis, vis tiek nesisės“. O aš, šios nepatogios scenos žiūrovė, pasijutau dar nejaukiau. Mergos mergomis, tepašėls, jei galioja koks karmos dėsnis, spės dar prisikankinti, bet vyrus reikėjo paklibinti – tiems gi nieko neskauda.

Ir štai bažnyčioje – meldžiasi jos, moterys. Pavargusio veido Magdalena rakinėja panages, vis keldama pirštus prie lūpų ir dantimis plėšdama atspurusias odeles. Nervinasi tarsi suteneris būtų nurodęs klaidingą adresą. Sėdėti klauptuose laukiant nežinia ko – išskirtinių pomėgių kliento, ar dangiška meile nebepasitenkinančio tarno – su kiekviena minute darosi vis sunkiau ir sunkiau. Rodos, visas bažnyčios skliautas suaižėjo ir dideliais betono gabalais pakibo virš galvos.

Nesigaili Magdė nieko, bet kartais nežino ką daryti su sukauptos patirties bagažu. Dievas yra meilė, sako jie. Kekšė gūžteli pečiais, pati nežinanti, kiek dieviškumo yra meilėje, kurią parduoda – kur ji, ar ant nuleistų automobilių sėdynių, o gal sintetika kvepiančiuose prezervatyvuose… Jie visi šnopuodami prakaituoja, ir jai lieka bjaurus lipnumas ir pinigai. „All you need is love“, paniūniuoja ir kruopščiai perskaičiuoja gautas kupiūras.

Tolėliau tyliai kūkčioja šviesiaplaukė Ieva. Veidas paburkęs, tušo gabaliukai veliasi ant sulipusių blakstienų. Už ką, už ką – nebyliai klausia ir braukia tokią sūrią ašarą, kad ilgiau pasėdėjusi pavirstų druskos stulpu čia pat, penktoje eilėje. Vieno karto nuodėmė – it pakibęs milžiniškas kalavijas virš galvos. Dreba taip, lyg kas už pečių purtytų per egzorcizmo seansą.

Jeigu kas leistų, krauju atsuktų laiką atgal, išsižadėtų to, ko dar neturi, kad tik nereikėtų pripažinti suklydus. Visada pirma, visada su nugalėtojos šypsena, o dabar… Baigėsi pažinimo ir atradimo džiaugsmas, gyvenimas įteikė neregėtą diplomą, kurio stalčiuje nepaslėpsi. Mama ne taip išauklėjo, kad pasiryžtų…

Pačioje paskutinėje eilėje sėdi pražilusi Elžbieta. Tiesą sakant, nežinau nei vienos jų vardo, bet Elžbieta labiausiai tinka šiai moteriai. Tokia pamaldi, sausais pirštais šiūrena rožančių. Galiu įsivaizduoti, kaip namie jos laukia vakarykščiai balandėliai su bulvėmis. Ko ta meldžiasi? Ar vyras iš namų išėjo, o gal net nebuvo atėjęs… tokia sudžiuvusi moteris, be džiaugsmo syvo. Turbūt atgailauja už griežtą mamos būdą, visas naktis, praleistas vienišoje lovoje, laiku paduotas vakarienes ir ant sienos tiksančius laikrodžius. Tik tak, sako jie, tavo laikas jau tik tak.

Kažkas mūsuose ne taip sudėliota. Moteris, nesusilaukianti palikuonių, nelaikoma pilnaverte – visos jos abejonės, nusivylimai, neduokdie netyčia subjurusi nuotaika prisikiriama tam, kad ji nelaiminga, o nelaiminga, nes neturi vaikų. Vadinasi, laimės ir sėkmės ekspertai klysta išrasdami naujus receptus, moters įprasminimui pakanka paprasčiausios motinystės. Bet va moteris, į pasaulį leidžianti atžalą po atžalos, laikoma asocialia, na, tikrai ne viso proto, ar gi protinga moteris save pasmerktų tokiam neužtikrintam gyvenimo būdui?

Ar moteris privalo turėti vaikų? Kuriame etape to reikia – po baigtų studijų, ar padarytos karjeros? Kažkada rytoj, kitais metais, kai bus daugiau pinigų, baigtas statyti namas… turbūt niekada. Tik kažkodėl ateina diena, kai vakarykštis „nenoriu apie vaikus net pagalvoti“ pavirsta netikėtu lūkesčiu „o gal…“, ir belieka mintyse pagrūmoti visoms iki tol burbėjusioms bobutėms, nes ir vėl jos buvo teisios.

Saulė įsikimba į įskilusį vitražo kamputį ir bažnyčia vienai akimirkai nušvinta. Ore verpetais sukasi aukso dulkės. Virš moterų galvų be garso praplevena balandis, nusileidžia į nišą ir pakreipęs galvą žiūri į tris būtybes. Šešėliai suvirpa, akis užtraukia vieno mirksnio migla.

Tariamoji Magdalena staiga pajunta palengvėjimą – ji vėl švari, kaip pirmakartė. Nustėrusi liečia virpančias šlaunis, liestas tik vieno vienintelio vyro, ir niekaip negali atsistebėti tuo, kas joje skleidžiasi – ar tai įmanoma? Krūpčiojanti Ieva atsitiesia, staiga nusibraukia nosį ir jaučia – ji tuščia, niekieno neliesta, niekam nereikalinga. Ir tas jausmas toks nepakeliamai šaltas, sterilus, kaip aidinti šventovė… Paskutiniame klaupte sutarška krintantis rožančius. Drebanti Elžbietos ranka įsikimba kito suolo atkaltės, ji nuleidusi veidą isteriškai kvatojasi į skreitą – patirties banga ritasi per jos kūną, visos įmanomos meilės ir skausmas, šimtai rankų ir jų prisilietimų. Tiek visko nepakeliamai daug ir tiek, kiek jai niekada nereikėjo. Tik vieno, tik vieno…

Saulės spindulys užgęsta, balandis banaliai turkšteli ant grindų. Stebuklas baigėsi. Moterys tyliai žiūri prieš save. Pirmoji atsistoja Ieva. Instinktyviai prispaudžia ranką prie pilvo, kažkam nematomai linkteli ir lėtai išeina iš šventyklos. Visa, ko bijojo, dėl ko verkė ir kankinosi, nebeteko prasmės – ji gali su tuo gyventi, ir ji gyvens aukštai iškelta galva.

Senoji Elžbieta nusipurto, pakelia rožančių, bučiuodama jį paskubomis grūda į švarko kišenę. Dar niekada nesimeldė tiek, kad iš proto išsikraustytų, kas per monai tokiame amžiuje, kaip šlykštu, ar ji galėtų kada, tik ne tai, apsaugok Dieve. Geriau jau šitaip, ramiai džiūti vienišumo užuteky, nei būti talžomai tokios svetimos aistros. Išeina murmėdama ir žegnodamasi į visas puses, ant slenksčio tris kartus nusispjauna.

Vienintelė Magdalena pravirksta. Šią akimirką ji pavydi visoms, o labiausiai jai – nišoje pamaldžiai sustingusiai baltajai mergelei – pavydi jos baltumo, švaros ir to, ką ji slepia po audeklo klostėmis. Rankomis sugniaužia savo kaulėtus kelius, atsidūsta ir išeidama sugrūda banknotų pluoštą į aukų skrynelę. Jei meilė per naktį nenuvertės, rytoj atneš daugiau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s