#77 žodžiai

Skaitau Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“. Pirmuosius puslapius kone kiekvieną citavau garsiai, nes baisėjausi mūsų istorijos absurdu. Dabar užverčiau puslapį ties palaikų ekshumavimu 1944 metais – be emocijos. Liudijimai ir atsiminimai jaudina labiau, nei mėsa ir kaulai. Vaikų kūnelių detalės gal kiek labiau virpina širdį. Nes skaitant tą trumpą sąrašą, kas ką vilki (šilkiniai apatiniai, palaidinukė, kojinės ir pan.), kyla mintis, kad tą procedūrą atlikę žmonės irgi buvo savotiški kraugeriai – mirties metraštininkai, nepasibodėję nuauti batų, kad po padu rastų paslėptus pinigus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s