#82 žodžiai

Mes laive, aplinkui tirštas baltas rūkas. Dreifuojame taip lėtai, kad sunku suprasti, ar laivas juda, o gal visą judesio pojūtį kuria per bures besiritantys rūko tumulai. Nieko nematyti. Klausaisi lentų girgždėjimo, kartais sucypiančių taip, tarsi jas spaustų nematomo milžino stori pirštai. Ir tas jausmas – kad tuoj tuoj atsitrenksime į kietą uolą, kurios aštrios iltys išners prieš laivo bortą ar mūsų veidus paskutinę akimirką – galbūt tą, kai sumanysi pagaliau mirktelti, nes nuo ilgo stebeilijimosi į baltumą raibsta akyse. Balta tamsa – kai nematai nieko.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s