Stiklo burbulas. Šiandien sėdėdama ant suolelio, kol mažius kasėsi smėlio dėžėje iki Australijos, pagalvojau, kad štai pagaliau galiu pailsėti. Bent trims minutėms, nes vėliau vis tiek reikia pakelti užpakalį ir eiti gelbėti, saugoti, padėti, pabarti, paguosti ir pan. O sušilęs oras bjaurus tuo, kad vaikai nenori eiti namo – geriau valgys smėlį ir grauš pagalį parke, nei sutiks pareiti namo ir civilizuotai (daugmaž) suvalgyti sriubos ir kotletų. Ir geriau vaikščios ratais, purtydamas galvą, kol žemės trauka nugalės, nei sutiks grįžti namo pietų miegui – nes iš kur žinoti, kad mama tęsės savo pažadą pamiegojus vėl eiti į lauką?
ashtroka
Smėlio smiltys & vėjo mintys
ashtroka 