#108 žodžiai

Už tuos momentus, kai vaikas rodo ožius viešoje vietoje, labiau nekenčiu tik aplinkinių reakcijos – net jeigu jos nėra visai. Nekenčiu visų tų ilgakarčių juodaplaukių blondinių šatenių, įsisupusių į naujus kašmyro paltus, su naujais lakuotais batais, raudonais ir neoniniais manikiūrais, tobulomis rankinėmis, kurių nebūna pirkti, ir ištobulintais veidais, kai jos atsisuka į mane parduotuvėje ir numeta tokį žvilgsnį – nes mano vaikas rėkia, jo kelnės purvinos, nes atsisėdo į šlapią smėlį, o aš pati atrodau kaip po trijų dienų žygio baidarėmis – susivėlusi ir irzli. Nekenčiu, todėl tą akimirką jas keikiu. O paskui galvoju, kad turbūt ir mane kažkas kažkada šitaip prakeikė – užtat visoms kadaise nužiūrėjusioms vaikai rėkia parduotuvėje. Karma happens.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s